style="font-size:15px;"> Tegul Obrė glaudžiasi prie to futbolininko, tai visai ne tavo reikalas.
– Kai ką pas mane palikai, – sušnibždėjo jis.
Merginos skruostus nuplieskė raudonis. Ji ne tik išgirdo, bet ir puikiai prisiminė, ką paliko. Bet ji neatsisuko. Ignoravo Lijamą. O tai siaubingai erzino.
– Nori atsiimti?
– Ne. Išmesk lauk.
Gaudžiančioje nuo pokalbių salėje jos atsakymas buvo vos girdimas.
Lijamas palaukė, kol buvo patiektos salotos.
– Negaliu to padaryti, brangioji.
Obrei iš rankos iškrito šakutė. Padavėjas iškart ją pakeitė ir kiek atsitraukė. Prabangi vakarienė, vienam žmogui kainuojanti penkis tūkstančius dolerių, turi didžiulį trūkumą: padavėjas visada stovi šalia. Jie laukė už nugaros ir sekė kiekvieną judesį. Bet Lijamas neketino liesti Obrės, nors ir labai to troško.
Parksas ištiesė kairę ranką per Obrės kėdės atlošą, suspaudė kumštį ir pakišo Lijamui po nosim. Ant piršto puikavosi masyvus amerikietiškojo futbolo čempionato nugalėtojo žiedas. Šis gestas patvirtino Bako kėslus ir supykdė Lijamą. Bakas metė į jį atšiaurų žvilgsnį. Lijamas kietai sučiaupė lūpas.
Drauguži, jei žinotum, kad ji pabuvojo mano lovoje…
Obrė žvilgtelėjo į Lijamą ir skubiai atsisuko į vyrą dešinėje. Kažką pasakė atitraukdama jo dėmesį.
Lijamas žvelgė prieš save.
Ką, po velnių, čia darai, Eliotai?Nori varžytis dėl moters, kurios negali turėti?
Pagaliau prisiminė savo palydovę. Turėtų būti sunku pamiršti moterį, kuri šokių salėje grabaliojo jam užpakalį ir šnibždėjo intymias smulkmenas, ką vėliau norėtų su juo daryti. Vis dėlto nebuvo sunku. Triša jo netraukė taip kaip Obrė, jis neketino priimti jos nepadoraus kvietimo. Kita vertus, žinojo – jeigu šie žodžiai būtų iš Obrės lūpų – kad ir kaip tai neišmintinga – juodu jau būtų pakeliui į jo butą.
Obrė nepasiekiama. Pamiršk ją.
Lijamas suprato, kad turi pamiršti, bet per visą beskonę vakarienę ir ilgas tuščias kalbas galvojo tik apie ją. Negalėjo turėti Obrės Holt, bet troško jos vis labiau sulig kiekvienu širdies dūžiu ir oro gurkšniu. Pareiga dar niekad taip neslėgė ir niekada dar nebuvo taip sunku ignoruoti geismą.
KETVIRTAS SKYRIUS
– Esi viena ar yra ir tas banditas?
Išgirdus telefono ragelyje žemą, šiek tiek prikimusį balsą Obrės širdis apmirė.
– Lijamai.
Spausdama prie krūtinės paklodę ir taip gniauždama telefono ragelį, kad net skaudėjo pirštus, ji nušliaužė į dešinį lovos kampą. Tada prisiminė klausimą.
– Ne tavo reikalas.
– Tu tikrai viena.
– Šito nesakiau. – Obrė nusibraukė nuo akių plaukus ir pašnairavo į laikrodį. – Dabar vidurnaktis. Ko nori?
– Noriu pasakyti, kad šįvakar gražiai atrodei.
Obrei pritrūko oro. Telefonas išslydo. Ji negrabiai pridėjo jį vėl prie ausies.
– Ačiū. Triša taip pat gražiai atrodė.
Išgirdusi savo balse pavydo gaidelę Obrė susigūžė.
– Tikrai? Nepastebėjau.
Jis kalbėjo nerūpestingu tonu ir Obrė norėjo juo tikėti, bet juk atėjo su moterimi, kuri išdrįso perduoti jam savo telefono numerį, kai Obrė stovėjo vos už kelių žingsnių.
– Lijamai, be reikalo paskambinai.
– Norėjai, kad pasakyčiau, jog gražiai atrodei kartu su savo sarginiu šunimi pašonėje, pasiruošusiu savo žiedu praskelti man makaulę?
– Tu girtas?
Balse jautėsi nuovargis, bet Lijamas buvo blaivus.
– Be vyno, per tą netikusią vakarienę neišgėriau nė lašo. Niekaip negaliu užmigti.
Šis jausmas buvo pažįstamas Obrei.
– Tai nusprendei paskambinti ir mane pažadinti?
– O ar pažadinau?
– Ar pažadinai? – Galėtų pameluoti, pasakyti, kad kietai miegojo. Bet pasakė tiesą. – Ne.
Ji šmurkštelėjo po antklode ir padėjo galvą ant pagalvės. Neturėtų kamantinėti, bet lūpos neklausė.
– Kodėl negali užmigti?
Iš telefono ragelio atsklido sunkus kvėpavimas ir paklodžių šnaresys. Obrė užsimerkė. Prisiminė milžinišką lovą ir klūpantį nuogą Lijamą. Tada atsimerkė ir uždegė šviesą. Tamsoje klausyti duslaus Lijamo balso ir prisiminti jo nuogą kūną – nepakeliama. Ji juk norėjo užmigti.
– Galvojau apie tave. Apie pirmadienio popietę.
Reikia tikėtis, kad širdis atlaikys tokias sumanias jo atakas. Obrės pirštai suspaudė antklodę. Ji prikando lūpą.
– Buvo gera.
– Gera? – netikėdama užsikirto Obrė.
Tylus juokas privertė ją krūptelėti.
– Geriau nei gerai. Nuostabu.
Obrė nusišypsojo.
– Jau panašiau.
– Neįtikėtina. Stebuklinga. Nepaprasta.
Ji išgirdo juoko gaideles ir vėl kažkokį šnaresį.
– Ir siaubingai gaila, kad to negalime pakartoti.
Išgirdus, kaip rimtai ir aiškiai jis ištarė pastarąją frazę, šypsenėlė dingo Obrei nuo veido.
– Negalime.
– Taigi. Bet man tai nepatinka.
Obrei irgi nepatiko.
– Ir man.
Tyla tęsėsi lygiai dvylika širdies dūžių.
– Labanakt, Obre. Saldžių sapnų.
– Tau irgi Lijamai. Saldžių sapnų.
Ji pakabino ragelį, išjungė šviesą, persirito į savo lovos pusę ir užsidengė burną.
Bjaurus skambutis. Tai kodėl
