krenkštelėjo.
– Juokauji? Ar pažįsti bent vieną vyrą, kuris padėtų ragelį, kai jam paskambina graži moteris ir žada nepadorų pokalbį?
Obrė nusišypsojo. Lijamo žodžiai ištirpdė beveik visus nuogąstavimus.
– Šiandien nusipirkau kai ką ypatinga – specialiai tau. Dabar jais vilkiu.
– Ji žada mane pribaigti jau per pirmą raundą, – vos girdimu balsu sumurmėjo Lijamas ir šiek tiek garsiau ištarė: – Papasakok, kaip atrodo.
– Nėriniuoti, permatomi ir labai trumpi.
Obre, negaliu patikėti, kad tai darai.
– Papasakok daugiau, – tylesniu prikimusiu balsu tarė Lijamas.
Obrės krūtų speneliai įsitempė, kažkur pilvo apačioje ėmė raitytis geismas.
– Gilia iškirpte ir labai trumpi – kojos nuogos. Raudonos spalvos, permatomi. Ant pečių – po kaspinėlį. Su petnešėlėmis.
Lijamas sudejavo.
– Obre, tu mane žudai.
Ji jautėsi seksuali, geidžiama ir trokštama. Niekada nedrįstų taip begėdiškai elgtis akis į akį.
– Šįvakar noriu pakalbėti apie fantazijas. Sakyk, Lijamai, kur svajoji pasimylėti?
– Stadione per Mets komandos rungtynes, – nedvejodamas atsakė vyras.
Toks atsakymas išsklaidė visas Obrės fantazijas. Ji niekada nebuvo beisbolo rungtynėse, bet vis tiek neįsivaizdavo, kad Šėjos stadione būtų galima rasti nuošalų kampelį.
– Per Mets komandos rungtynes?
– O tu?
Obrė nusipurtė trikdančios minios, išsivadėjusio alaus ir riešutų kevalų vaizdo. Ar išdrįs atskleisti savo paslaptį?
– Lifte.
Išgirdo sunkų kvėpavimą.
– Galima suorganizuoti.
– Žinau. Galvoju apie tavo asmeninį liftą naktį, kai… – Ne, šito ji neprisipažins, – …kai negaliu užmigti.
– Obre, atsirišk kaspinėlius.
Ji taip ir padarė. Nėriniai nuslydo žemyn, kiek užsikabino už išsišovusių spenelių ir nuslinko prie liemens.
– Jeigu būčiau su tavimi, bučiuočiau ir erzinčiau tave tol, kol pradėtum maldauti, kad liaučiausi, – gergždžiančiu balsu, nuo kurio jai svaigo galva, ištarė Lijamas.
Obrė ėmė virpėti.
– Kodėl manai, kad kada nors paprašyčiau liautis?
– Obre, – maldaujamai sudejavo jis.
Jos širdis plakė greitai lyg kolibrio sparnai, mergina neramiai muistėsi, trokšdama jo prisilietimo.
– Lijamai, ką šią minutę veiki?
– Trokštu, kad būtum su manimi. Tai nenormalu. Turiu tave pamatyti.
– Negalima. Mano tėvas ir tavo senelis niekada mums šito neatleistų.
– Velniop juos.
Obrei suspaudė širdį. Susijaudinimo kibirkštys, įsižiebusios ruošiantis šiam vakarui, geso. Norėjo tikėti, kad juodu su Lijamu gali turėti bendrą ateitį, tačiau net jeigu jis ir nežiūrėtų į jos tėvą kaip į priešą, iš apmaudžios savo motinos patirties Obrė žinojo, kad meilė iš pirmo žvilgsnio tėra iliuzija. Tarp jos su Lijamu yra kažkas labai stipraus, apimančio visas mintis ir gniaužiančio kvapą, bet viskas praeis.
– Lijamai, tai, kas tarp mūsų vyksta – laikina. O mudviejų šeimos nėra laikinas dalykas.
Ir padėjo ragelį.
Turėjo kuo greičiau tai užbaigti. Jeigu Lijamas paskambins rytoj, ji neatsilieps.
– Turiu tavo knygas ir laikau jas kaip įkaites.
Išgirdusi Lijamo balsą Obrė vos neišmetė telefono ragelio. Greitai žvilgtelėjo pro praviras biuro duris ir atsiduso pamačiusi, kad jos asistentės kėdė tuščia. Laikrodukas rodė beveik šešias. Linda turbūt jau išėjo namo.
– Nereikėjo skambinti man į darbą.
– Skambinu iš taksofono. Mano tapatybės susekti neįmanoma. Be to, skambinu ne per Holtų kompanijos operatorę, o naudojuosi automatiniu sujungimu. Išpirka už knygas – vakarienė.
Nusistatymas jį ignoruoti sklaidėsi kaip dūmas. Pasiūlymas buvo labai viliojantis, bet kaltės jausmas dar stipresnis. Ant Obrės stalo gulėjo preliminari ataskaita iš reklamos departamento apie Holtų kompaniją, kurią Obrė turėjo perskaityti ir persiųs savo tėvui. Neskaičiusi ji įgrūdo ją į stalčių. Toje ataskaitoje galėjo būti tik tarp reklamos darbuotojų sklandantys gandai. Obrė nenaudojo jokių neleistinų priemonių informacijai gauti.
Vis tiek jautėsi kalta.
Obre,atsisakyk.
– Negalime rizikuoti ir susitikti viešumoje.
– Pas mane. Aš ruošiu vakarienę.
Kur dingo žodelis „ne“?
– Kažką sakei apie knygas?
– Taip. Turiu viską, ką kada nors yra parašiusi rašytoja, kurios pavardę minėjai. Taip pat jos paskutinę knygą kietu viršeliu su autorės autografu. Bet tau šios knygos kainuos. Obre, turiu tave pamatyti.
Blaivus protas kovėsi su aistra.
– O tu dar kaltinai mane, kad kovoju nesąžiningai.
– Kausiuosi iki pergalės. Pažadu, jeigu priimsi pasiūlymą, laimėsime abu. Lauksiu tavęs lifte septintą. Karlosas, durininkas, duos tau raktą.
Pasigirdo pypsėjimas.
Liftas. Ar ji gerai išgirdo? Obrė niekaip negalėjo atgauti kvapo. Padėjo ragelį, prispaudė prie krūtinės ranką ir bandė nusiraminti, bet nepavyko. Susijaudinusi ji virpėjo kaip lapelis.
Ar užteks drąsos priimti Lijamo pasiūlymą? Buvo tik vienas būdas išsiaiškinti.
Lijamas atsišliejo į veidrodinę lifto sieną ir gurkštelėjo šampano. Po septynių penkios. Ar Obrė pasirodys? O gal jis pernelyg ją spaudė ir peržengė ribą?
Išvis nereikėjo spausti. Reikėjo pasitraukti iš žaidimo. Bet nepajėgė. Obrė Holt užvaldė jo mintis. Kad ir kaip stengėsi, nesugebėjo jos užmiršti.
Obrei vis nepasirodant, sulig kiekviena minute jo širdis plakė vis lėčiau ir sunkiau. Per pirmąjį susitikimą Lijamas sužinojo,
