sujudėjo. Širdis ėmė pašėlusiai plakti. Atsidarė durys – vestibiulyje stovėjo Obrė. Jos plačiai atmerktose akyse buvo matyti įtampa, balti dantys susmigę į ryškiai raudonai dažytą lūpą. Rankinę laikė prisispaudusi prie liemens. Lijamas negalėjo susilaikyti nešyptelėjęs. Pirmiausia – iš palengvėjimo. Ir dar dėl to, kad ji taip gundančiai apsirengusi.
Juoda susisiaučiama suknelė gaubė liekną liemenį, o iškirptė nėrė giliai tarp krūtų. Dėl kuklių aukštakulnių ji buvo beveik jo ūgio. Plaukai susitaršę, tarsi ką tik būtų išlipusi iš lovos.
– Užeik, pasidėk rankinę ir paspausk mano aukšto mygtuką.
Obrė dvejojo. Jos žvilgsnis klaidžiojo tarp kibirėlio su ledukais, rožių ir ją nuo galvos iki kojų nužiūrinėjančių akių. Mergina giliai atsikvėpė visa krūtine ir pakluso jam. Jos kvepalai susimaišė su sodriu rožių aromatu. Liftas nušvilpė į viršų.
Obrė sunėrė pirštus prieš save. Nuo lengvo kūno virpulio vos pastebimai šnarėjo suknelės kraštai, tai atsispindėjo daugybėje veidrodžių. Lijamas pripylė taurę šampano. Jai imant taurę jų pirštai susilietė. Jo pulsas pagreitėjo, Obrei užėmė kvapą.
– Džiaugiuosi, kad atėjai.
– Ir aš džiaugiuosi. Atleisk, kad vėluoju. Buvau namie persirengti.
Įtampa atslūgo. Jis baiminosi kitokios vėlavimo priežasties.
– Vertėjo laukti. Atrodai nepakartojamai. Beprotiškai seksualiai.
Obrė netikėtai garsiai nurijo šampaną ir nuraudo.
– Dėkoju. Tu taip pat.
– Ačiū.
Lijamas buvo išsimaudęs duše, nusiskutęs, apsirengęs laisvas šviesiai pilkas kelnes ir tamsesnio atspalvio megztinį. Tą patį būtų padaręs prieš bet kokį kitą pasimatymą. Vis dėlto šis buvo išskirtinis. Šįvakar jis jaudinosi lyg jaunuolis šokių vakarą.
Liftas sustojo Lijamo aukšte, durys atsidarė. Tačiau Lijamas nepajudėjo. Obrė sakė, kad jos svajonė – pasimylėti lifte. Šįvakar jis ketino ją įgyvendinti. Aišku, jeigu ji leis. Durys užsidarė.
Žydros akys sugavo Lijamo žvilgsnį. Supratus jo ketinimus akių lėliukės išsiplėtė, širdies ritmas pagreitėjo.
Lijamas kovojo su troškimu čiupti ją, trūktelėti už seksualios suknelės diržo, apnuoginti šilkinę odą ir paskęsti toje moteryje. Stipriai. Giliai. Dažniausiai jis būdavo subtilesnis, kantresnis, tačiau šįkart viduje virė tikra kova.
Ramiau.
– Ar gera buvo diena? – prisivertė paklausti, nors nuo troškimo turėti Obrę jo burnoje prisirinko seilių.
Mergina patraukė pečiais.
– Nebloga.
Jos negyvas balsas pasakė daugiau nei žodžiai.
– Tau nepatinka šis darbas.
Obrė spoksojo į savo taurę, pasukiojo ratu blyškų skystį ir gurkšnelį nugėrė.
– Aš išmanau savo darbą.
– Bet?..
Ji pažvelgė susirūpinusiu žvilgsniu.
– Bet mano darbas man nepatinka.
– Kodėl nemeti?
Ji vėl pasukiojo taurę. Nugėrė šampano.
– Sudėtinga atsakyti.
– Pabandyk. Rytoj sekmadienis, nė vienam nereikia į darbą. Turime visą naktį.
Merginos lūpos prasivėrė ir rausvas liežuvis išlindo jų sudrėkinti.
– Tėvas padėjo, kai man reikėjo pagalbos. Esu jam skolinga.
– Pareiga šeimai – sunkus kryžius. – Tai Lijamas gerai suprato.
– Ką darytum, jei nedirbtum Eliotų kompanijoje?
Jeigu nedirbtų Eliotų kompanijoje… Apie tai niekada negalvojo.
– Nežinau. Gal imčiausi vynininkystės.
– Vynininkystės? – Obrė nustebusi kilstelėjo antakį.
Lijamas atsirėmė į žalvarinį turėklą, skiriantį veidrodžius nuo tamsiu medžiu apkaltos apatinės lifto sienelės dalies. Nei šeimai, nei draugams nėra šito sakęs. Įdomu, kodėl taip gerai jaučiasi pasakodamas Obrei? – Vyno gamyba – pomėgis. Keletą metų mokiausi auginti vynuoges ir daryti vyną.
Obrė sveikindama pakėlė jau tuščią taurę.
– Nežinau, ko išmokai apie vynuoges ir vyndarystę, bet norėčiau pasveikinti, nes išrinkai gardų šampaną.
Atsakydamas į pagyrimą Lijamas linktelėjo.
– Įpilti dar?
Obrės lūpų kampučiai pakilo.
– Gal vėliau.
Lijamo pulsas šoktelėjo. Jis troško mylėtis su Obre. Labai troško. Bet būtų laimingas, jeigu ji nuspręstų tik palaikyti jam draugiją. Paėmė iš jos taurę ir pastatė ją šalia savosios ant grindų, tada atsitiesė. Iš Obrės akių sklindantis geismas jį pribloškė, užspaudė kvapą. Lijamas nebegalėjo blaiviai mąstyti. Pakėlė ranką ir priglaudė prie glotnaus jos skruosto. Obrė palinko į jo glėbį ir akių vokai virpėdami užsimerkė. Pasitenkinimo šypsena išlenkė merginos lūpas.
– Galvojau apie tai nuo praėjusios nakties, – prisipažino Lijamas ir pabučiavo ją į lūpas, skęsdamas drėgname jų švelnume ir mėgaudamasis išskirtiniu jos skoniu su vos jaučiamu šampano prieskoniu.
Tada perbraukė ranka jai plaukus ir apkabino per nugarą. Kita ranka apsivijo liemenį ir prisitraukė prie savęs. Šilta ir lanksti, Obrė idealiai prisitaikė prie jo kūno. Krūtys erzino jo krūtinę, o minkšta kalvelė prigludo prie sukietėjusios varpos.
Obrė apsikabino Lijamą per liemenį ir ėmė pirštais glostyti jo nugaros raumenis. Pasuko galvą, leisdama jam įsisiurbti lūpomis giliau, ir ją uždegė troškimas. Lijamas delnais slinko jai per pečius, užčiuopė stuburą ir juosmenį. Stangrus apvalus užpakaliukas užpildė jo delnus. Atitiko idealiai.
Geismas dusino Lijamą. Jis glostė jos klubus ir šlaunis, traukdamas su savimi suknelės kraštą. Pirštais apčiuopė šilkines kojines, elastinį raištį ir lopinėlį nuogos odos. Kojinės. Jis sumurmėjo tiesiai jai į burną ir kitoje šlaunų pusėje surado nėriniuotas juosteles. Tyrinėjo toliau ir nerado nieko. Obrė nevilkėjo jokių apatinių. Gaudydamas orą Lijamas loštelėjo ir sugriežė dantimis, nes jo venomis pulsavo toks geismas, kokio dar nebuvo tekę patirti.
– Tikrai kovoji nesąžiningai.
Drėgnose
