style="font-size:15px;"> Lijamas uždėjo delną ant josios. Nykščiu glostė vidinę riešo pusę.
– Ar įsivaizduoji, kaip man sunku čia sėdėti žinant, kad tu be kelnaičių?
Maistas tapo nebeįdomus. Kažkur pilvo apačioje prabudo kitoks alkis. Obrė nusuko žvilgsnį nuo ugnimi liepsnojančių vyro akių ir nustebusi pamatė, kad lėkštė tuščia. Beveik neprisiminė, kad valgė.
– Padėsiu nurinkti indus.
Ji paskubomis čiupo lėkštes, nuskubėjo į virtuvę ir padėjo į kriauklę. Užkimšo skylę ir atsuko vandenį. Lijamo rankos ją sugniaužė ir prispaudė prie prausyklės. Jis ėmė lenktis į priekį, kol krūtinė atsirėmė į jos pečius, o varpa prisilietė prie sėdmenų. Jo kvėpavimas judino garbanas prie Obrės ausies ir ji sudrebėjo. Jeigu kaulai galėtų tirpti, ji jau būtų pavirtusi į balutę ant granitinių grindų.
– Indai gali palaukti. Einam kartu į dušą. Noriu tave sudrėkinti.
Obrė atsisuko ir prispaudė rankas jam prie krūtinės. Jos širdies plakimas atliepė jo ritmą.
– Manau, jau tai padarei, bet jei primygtinai prašai, leidžiu toliau praktikuotis.
Kad ir kas būtų, neįmanomas romanas užsimezgė.
Obrė numetė rankšluostį ir siektelėjo suknelės. Lijamas išniro iš jausmingo rūko, kurį sukėlė jos šlapia blyški oda.
– Pasilik. Rytoj sekmadienis. Nereikia skubėti namo.
Ji atsisuko kramtydama lūpą.
– Esi tikras?
– Žinoma.
Dar tik devynios, o jie jau pavakarieniavo ir du kartus pasimylėjo. Obrė visiškai nustekeno ir išsunkė Lijamą. Prieš penkias minutes jis būtų galėjęs prisiekti, kad yra pasisotinęs mėnesiams į priekį. Tai kodėl alkis tebekankina? Ir kodėl nuo minties atsibusti šalia Obrės jo kūnas atgijo?
Obrė uždėjo delnus jam ant krūtinės ir perbraukė per plaukelius. Tai galėjo pažadinti jo vyriškumą. Jis prispaudė rankas prie jos delnų ir sutramdė pirštus. Nė kiek nesuglumusi Obrė pasilenkė ir apibėrė jį bučiniais. Jis panardino pirštus į drėgnus jos plaukus ir švelniai trūktelėjo galvą.
– Man regis, sakei, kad nori pailsėti.
Viliojanti jos šypsena sugundytų ir šventąjį – jis troško, kad taip niekada nenutiktų.
– Jei primygtinai prašai, kurį laiką pailsėsime. Gali man parodyti savo vynų kolekciją.
Poilsio nereikėjo. Bet norėjo jai parodyti vynų kolekciją. Niekas, išskyrus senelį, nežinojo, kad jis domisi vyno gamyba. Lijamas susikabino pirštais su Obre ir nusivedė ją atgal į virtuvę ir atidarė medines duris, už kurių slėpėsi jo įrengtas vyno šaldytuvas.
Obrė nustebo. Jis nesuprato, kaip sugebėjo žiūrėti jai į veidą, kai gundė jos saldus nuogas kūnas.
– Esi rimtas kolekcininkas.
– Turiu daugiau.
– Parodyk.
Jis nusivedė ją į biblioteką. Obrė paleido jo ranką ir nužingsniavo prie lubas siekiančių knygų lentynų. Jos judantys sėdmenys, ilgos švytuojančios kojos, pirštai, liečiantys knygų apie vynuogių auginimą ir vyno gamybą nugarėles, sukėlė pačio gryniausio geismo bangą. Lijamas sugriežė dantimis.
– Mano šeima turi nekilnojamojo turto Napos mieste. Jis priklausė mano seneliui. Galbūt mudu… – jos balsas nutrūko. Akis aptemdė apmaudas, gražių jos lūpų kampučiai nusviro. Jeigu jie aplankytų jos šeimos vilą, apie jų romaną tikrai pasklistų gandai.
Obrė nugrimzdo į odinį krėslą prie rašomojo stalo, prisitraukė kelius ir ėmė suktis ratu. Švelni ir blyški oda derėjo prie tamsiai vyšninės spalvos. Lijamo pirštai susigniaužė. Jei turėtų su savimi prezervatyvą, per sekundę paguldytų ją ant savo vyšninio stalo. Pamąstė, ar nenuėjus greitai į vonią pasiimti sargio, bet beldimas į paradines duris užgesino geismą lyg šaltas dušas.
Obrė nuleido kojas ant žemės ir staigiu judesiu sustabdė kėdę. Jos išsiplėtusiose akyse švietė baimė, veidas išbalo.
– Kažko lauki?
– Ne. – Lijamas bandė galvoti, bet nebuvo lengva, kai priešais kėdėje sėdėjo nuoga moteris. – Tikriausiai čia Keidas. Kitaip būtų paskambinęs durininkas.
– Keidas tavo draugas?
– Ir bendradarbis.
– Ak, – Obrės balse pasigirdo nuogąstavimas.
– Eik į mano kambarį. Atidarysiu duris.
– Gal užsimauk kelnes, jeigu kartais čia ne tavo draugas.
Kur buvo jo protas? Pametė kažkur tarp Panikos aveniu ir Geismo skersgatvio.
– Gerai sakai.
Jiems skubant į Lijamo miegamąjį beldimas pasikartojo. Lijamas užsimovė kelnes ir uždarė miegamojo duris.
– Einu!
Akimirką stabtelėjęs atgauti kvapo jis atidarė duris. Ant slenksčio stovėjo Keidas. Draugas nedvejodamas žengė vidun ir kaip paprastai patraukė į svetainę.
– Jau maniau, kad neatidarysi. Neprieštarausi, jei šiek tiek pabūsiu? Džesė su draugėmis aikčioja vartydamos vestuvių žurnalus. Išgrūdo mane.
Lijamas liko stovėti prie durų. Keidas atsisuko ir pamatė nuogą jo krūtinę, kelnes, kurias užsisegė, bet pamiršo diržą, ir nuogas pėdas.
– Ištraukiau tave iš lovos?
Lijamas persibraukė ranka per veidą ir uždarė duris. Iš to, kaip jis atrodė, buvo aišku, kad Keidas kažką sutrukdė. Geriau tegu bičiulis mano, kad ištraukė jį iš lovos, nei pradeda klausinėti.
– Taip.
Ir prasidėjo melas. Tą minutę Lijamas suprato, ką jam kainuos santykiai su Obre. Reikės slapstytis, meluoti šeimai ir draugams apie moterį, kuri privertė jį šypsotis pirmą kartą po to, kai prasidėjo Patriko sumanytos varžytuvės.
Keido žvilgsnis nuslinko prie šampano, rožių ir ant pietų stalo tebegulinčios rankinės.
– Esi ne vienas.
Velnias. Negali meluoti, kai ant stalo puikuojasi dvi tuščios šampano taurės.
– Taip.
Keidas parodė į Lijamo kaklą.
– Ar čia tai, apie ką ir galvoju?
– Kas?
– Bučinio žymė.
Lijamas
