svečių gurkšnojanti rausvą martinį. Jos kūną aptempęs juodo audinio gabalėlis, regis, vadinosi suknele.
– Mielai sužaisčiau partiją šitais kamuoliukais, – gašliai sukikeno Kventinas.
– Rekomenduoju, – murmtelėjo Reksas Markelis, o Kventinas nusikvatojo.
Brodis taip pat vyptelėjo, bet šį šeštadienio vakarą būtų mieliau leidęs bet kur kitur, tik ne čia. Tačiau šeima juo pasitikėjo ir dėl to gali prarasti visą turtą. Brodis netinkamai įvertino padėtį ir dabar pats turi viską ištaisyti. Jis stovėjo šalia pintuose krėsluose sėdinčių Kventino ir Rekso. Jie buvo įsitaisę antrame kelių lygių terasos aukšte ir stebėjo, kas vyksta prie baseino. Iš didžiulės atviros namo erdvės, kurios slankiosios stiklinės sienos buvo iki galo atstumtos, į lauką sklido šviesa ir svečiai kaip skruzdės judėjo tai šen, tai ten. Kventinui patiko vakarėliai, o milžiniškas pelnas, kurį gaudavo iš savo azartinių lošimų įmonės Beast Blue Designs, leido jam juos rengti, kada tik užsigeisdavo.
– Kaip tau pelėdžiuko tatuiruotė? – Brodis, užsidėjęs savimi perdėtai pasitikinčio roko žvaigždžių koncertų organizatoriaus kaukę, paklausė Rekso.
Reksas nustebo ir Brodis spėjo, kad jis nė per mylią nebuvo priartėjęs prie stangraus tituluotos gražuolės užpakaliuko.
Brodis pastebėjo tatuiruotę praėjusio trečiadienio rytą. Vera mėgo maudymosi kostiumėlius su kelnaitėmis su virvele ir ankstyvus pasiplaukiojimus, o Brodis vienintelis tą rytą pusryčių atėjo laiku. Tarp jų tikrai nieko neįvyko, tačiau jis neketino gadinti savo įvaizdžio aiškindamas aplinkybes.
Kventinas kilstelėjo taurę į jo pusę.
– Dešimt balų, Brodi.
– Stengiuosi, – murmtelėjo Brodis.
– Prisėsk, – pakvietė Kventinas.
Reksas suraukė kaktą, Brodis atsisėdo į laisvą krėslą. Aplink juos pulsavo tranki muzika. Keli svečiai mirko baseine, o kiti būriavosi prie baro ir desertų stalo.
– Oho, sveika, gražuole, – gašliai išspaudė Reksas ir Brodis pažvelgė, kas patraukė jo kaimyno dėmesį.
Prie baseino pasirodė nauja moteris. Ilgas įdegusias kojas puošė tviskantys aukštakulniai, ryški rožinė suknelė kaip pirštinė aptempė dailų kūną. Trumpi šviesūs plaukai, kontrastuojantys su violetine spalva dažytais galiukais, gaubė gražų veidelį, tankios blakstienos paryškino dideles žydras akis. Vaizdą papildė auksu tviskantys auskarai ir stambios apyrankės. O kai jos ryškiai raudonai dažytas lūpas nušvietė šypsena, Brodis pasijuto kaip trinktelėtas per galvą.
– Kas ji tokia? – paklausė pamiršęs, kad turi vaidinti šaltą ir kietą.
– Keitė Danhern, – atsakė Kventinas.
– Frensės sesuo? – akivaizdžiai nustebęs pasitikslino Reksas.
– Atrodo, kad jaunesnioji sesutė, – smalsiai vertindamas moterį mąsliai nutęsė Kventinas.
– Kas tokia Frensė? – mintyse Brodis perkratė sąrašą moterų, matytų nuo pažinties su Kventinu dienos. Neprisiminė girdėjęs apie kokią nors Frensę.
– Mano mažylės mama, – tarė Kventinas.
Ši naujiena Brodį nustebino.
– Turi vaiką?
– Jos vardas Anabelė.
Kventinas turi dukrą. Brodis nesuprato, kaip renkant informaciją šis faktas prasprūdo.
– Kokio ji amžiaus? – paklausė siekdamas sužinoti daugiau. Kventinas jam neatrodė panašus į žmogų, galintį būti tėvu.
Kventinas klausiamai dirstelėjo į Reksą, tarsi pats nežinotų dukters amžiaus.
– Apie šešis mėnesius, – pasufleravo Reksas.
– Nežinojau, kad turi dukrą, – tarstelėjo Brodis.
– Iš kur tau žinoti? – pašaipiai, akivaizdžiai pabrėždamas, kad šiame rate Brodis dar naujokas, o jis pažįsta Kventiną nuo mokyklos laikų, murmtelėjo Reksas.
– Praėjusią savaitę ji mirė, – ramiai pasakė Kventinas.
Brodžiui suko pilvą.
– Tavo dukrelė mirė?
– Frensė mirė, – patikslino Reksas.
Brodžiui palengvėjo, tačiau tai ilgai netruko. Juk ta moteris, jo vaiko motina, Frensė, mirė, o Kventino šis faktas, akivaizdu, nė kiek nejaudino. Bet ko stebėtis? Kiek sužinojo, Kventinas Ro buvo ne tik ekstravagantiškas švaistūnas, bet ir šaltakraujis, savanaudis žmogus.
Brodžio žvilgsnis nejučia vėl nukrypo prie įspūdingosios Keitės. Jį šiek tiek stebino toks ryškus įvaizdis. Juk tik aną savaitę mirė jos sesuo, ar ne? O ji atvyko į vakarėlį apsirengusi tokiais drabužiais?
Ir kur ritasi pasaulis.
– Priimk užuojautą, – Brodis tarė Kventinui.
Kventinas gūžtelėjo pečiais.
– Na, galima sakyti, kad su ja būdavo smagu. Bet jei nebūčiau užtaisęs jai vaiko, tai nebūtų ilgai tęsęsi.
Brodis jau manė, kad jo nuomonė apie Kventiną nebegali suprastėti. Pasirodo, gali.
– Ar ji čia gyveno? – Neatrodė tikėtina, kad Frensė būtų dalyvavusi intelektinės nuosavybės vagystėje, kurią įvykdė Beast Blue Designs, tačiau visa informacija buvo svarbi ir Brodis ketino susirinkti visus įmanomus jos trupinius.
– Leidau jai gyventi svečių namelyje. Taip buvo paprasčiau. Galėdavau aplankyti vaiką, kai turėdavau laiko.
Tarp išgertuvių ir vakarėlių? – mintyse sarkastiškai paklausė Brodis. Asmeninis Kventino gyvenimas jam nerūpėjo.
– O kas per paukštytė ta sesuo? – rydamas ją akimis nuo violetinių plaukų galiukų iki tviskančių sandalų paklausė Reksas.
Brodis taip pat negalėjo atitraukti akių nuo atvykėlės. Nesididžiavo savimi, bet buvo tarsi apkerėtas. Net ir su tais akį rėžiančiais drabužiais ji buvo neįtikėtinai graži.
– Nežinau, – atsakė Kventinas. – Ir man nerūpi.
– Ji nukrito kaip iš giedro dangaus? – pasidomėjo Reksas.
– Panašu, kad atvyko iš Sietlo.
– Ar buvai ją sutikęs anksčiau? – Nors ta Keitė neturėjo nieko bendro su Brodžio bandymu iššniukštinėti, kuo verčiasi Kventino lošimų technologijų įmonė, jam vis tiek buvo smalsu.
– Nė nežinojau, kad ji egzistuoja, – tarstelėjo Kventinas.
– Tai šiandien susitikai ją
