kvaila.
– Ir tam reikia mažiausiai pastangų. Be to, pinigų mašina ir toliau sėkmingai rieda.
Brodis sukando dantis. Tada vienu mauku išgėrė vieno salyklo škotišką viskį Shet Select. Skonis priminė jam namus Škotijos aukštumose, tėvus, brolį ir tai, kodėl yra čia. Kventino pinigų mašina ir toliau sėkmingai veikia tik todėl, kad jis pavogė Kalderių šeimos išrastą technologiją.
Brodžio tikslas buvo įrodyti, kad Kventinas apvogė jo šeimą. Buvo ryžtingai nusiteikęs nuridenti tą pinigų mašiną nuo artimiausios uolos.
– Turi kur geriau leisti pinigus nei skirti juos tokioms pinigų medžiotojoms, – neatlyžo Reksas.
– Tikrai? Pasakyk nors vieną, – Kventino žvilgsnis vėl nukrypo į tituluotą gražuolę Verą. – Laikas man užmesti akį į tą pelėdžiuką.
Brodis stengėsi išlaikyti įvaizdį. Jis pritardamas gašliai nusiviepė Kventinui.
– Pakedenk jai plunksnas.
Medžiotojo instinkto užvaldytas Kventinas nusišypsojo, išgėrė iki dugno martinį ir pakilo iš krėslo.
Vos spėjus žengti kelis žingsnius jam kelią užtvėrė Keitė Danhern.
– Sveikas, Kventinai, – pasisveikino ji.
Kalbėjo aiškiai ir mandagiai. Brodis tikėjosi kai ko kito. Atrodė, kad ji jaudinasi. Įdomu, kodėl? Ar čia ir dabar prašys pinigų?
– Sveika, Keite, – ramiai pasisveikino Kventinas. – Malonu tave matyti.
– Ačiū, kad pakvietei.
– Na, tai tik vakarėlis, – jis ranka atsainiai mostelėjo į svečius terasoje.
– Pamaniau, gal galėtume kur nors ramiai pasikalbėti?
Kventino žvilgsnis nejučia nukrypo į seksualiąją Verą.
– Na, tai priklauso nuo…
Keitei laukiant, kol jis užbaigs sakinį, Vera pažvelgė į jo pusę ir draugiškai nusišypsojo.
– Galbūt rytoj, – baigė jis.
Keitė bandė nuslėpti nusivylimą, tačiau jis buvo akivaizdus.
– Na, ką, gerai.
– Pasimatysime vėliau, – tarstelėjo Kventinas ir paliko ją vieną.
Reksas ėmė rangytis iš krėslo, tačiau Brodis buvo greitesnis. Nežinojo, ką išloš pasikalbėjęs su moters, kuri neturėjo nieko bendro su Beast Blue Designs, seserimi, tačiau nenorėjo, kad Reksas imtų ją kabinti. Nežinojo, kodėl taip jautėsi. Bet tai buvo nesvarbu.
Brodis žengtelėjo prie jos.
– Brodis Heringtonas, – prisistatė pavarde, laikinai pasiskolinta iš senelės.
Keitė akimirką, regis, jo nepastebėjo. O tada įdėmiai pažvelgė. Brodį nustebino protingas jos žvilgsnis.
– Keitė Danhern, – galiausiai prabilo ji.
– Ar galiu pasiūlyti ko nors išgerti?
Atrodė, kad jai sunkiai sekėsi sutelkti dėmesį. Keitė vertinamai pažvelgė į Brodį. Staiga jos veide pražydo plati šypsena. Vertinamą žvilgsnį akimirksniu pakeitė perdėtas entuziazmas ir draugiškumas.
– Mielai ko nors išgerčiau, – išbėrė ji. – Gal šampano?
Toks staigus pokytis Brodį nustebino. Ar pastebėjusi, kad vyras dėvi žinomo dizainerio siūtus džinsus, segi brangų laikrodį ir avi tikrai nepigius batus, nutarė jį pakabinti? Kad ir kas tai būtų, dabar Keitės elgesys visiškai atitiko jos išorinį įvaizdį – spalvas ir blizgučius.
Brodis pasiūlė jai ranką.
– Keliaukime prie baro.
Keitė užsikabino už parankės, jos ryškiai rožiniai nagai net suspindo ant įdegusios jo odos.
Brodis negalėjo atitraukti akių nuo jausmingo vaizdo. Geismas pervėrė jį kaip strėlė. Nuramino save, kad tai normali reakcija, kurią sukėlė įspūdinga moteris, apsirengusi taip, kad tas grožis būtų matomas plika akimi. Turbūt nusivylė nepatraukusi Kventino dėmesio, tačiau visi kiti vyrai šiame vakarėlyje varvino dėl jos seilę. Jei ketino pasipinigauti, laisvų pinigingų vyrų čia buvo apstu.
– Tu Kventino draugas? – draugiškai klausinėjo ji.
– Pažįstamas, – patikslino Brodis. Neketino girtis esąs tas, kas nebuvo.
– Kartu dirbate vaizdo žaidimų versle?
– Dirbu pramogų industrijoje. Esu koncertų organizatorius iš Europos.
– Škotijos? – spėjo ji.
Brodis nenorėjo per daug pasakoti, tačiau akcentas jį išdavė. Beliko tikėtis, kad išgalvota profesija ir netikra pavardė neleis Kventinui susieti Brodžio su jo tėvu ar, daug svarbiau, su tuo, kad jų šeima yra Kventino konkurentės korporacijos Shetland Tech savininkė.
– Atspėjai, – neslėpė jis.
– Spėju, kad rengi ne klasikinės muzikos koncertus, – kalbėdama Keitė žvelgė į vis labiau šėlstančius vakarėlio svečius.
Brodis buvo tikras, kad netrukus kas nors susimuš ar susistumdę įkris į baseiną. Taip būdavo visada. Nuolat budinti valymo darbuotojų komanda akimirksniu pašalindavo vėlyvų vakarėlių paliktus pėdsakus.
– Mano specializacija – roko muzikantai, – atsakė Brodis.
– Ar dirbi su kuo nors žinomu?
– Deja, negaliu atskleisti, tai konfidenciali informacija.
Visada taip atsakydavo, jei kas nors norėdavo sužinoti daugiau. Laimė, niekam nekilo mintis pašniukštinėti giliau. Brodis turėjo pinigų, kad susikurtų patikimą įvaizdį, o visa kita daugiau niekam nerūpėjo. Jis spėjo, kad visi Kventino aplinkos žmonės bent šiek tiek melavo apie savo darbus ar profesijas.
– Ar į Los Andželą atvykai dėl kokio nors koncerto? – pasidomėjo Keitė.
– Atostogauju.
– Vaikštai po pramogų parkus ir plaukioji banglente?
– Kažkas panašaus. O ką veiki tu?
Keitės veidu perbėgo tamsus šešėlis.
– Turbūt jau girdėjai, kad žuvo mano sesuo.
– Taip, girdėjau, – Brodžiui staiga kilo mintis, kad susidarė apie ją klaidingą įspūdį. Šią akimirką jos liūdesys atrodė tikras. – Užjaučiu dėl to.
Keitė, regis, nusipurtė liūdesį.
– Mes
