šampano taurę.
– Ką nori pasakyti?
Ji, regis, akimirką dvejojo, ar derėtų tęsti.
– Dabar sunku paaiškinti, – tarė ji ir vėl plačiai nusišypsojo. Veidas vėl nušvito nerūpestingumu. – Keista, kad sesuo prasidėjo su Kventinu. – Buvo akivaizdu, kad Keitė kažką šniukštinėja.
– Keista, – sutiko Brodis. Jo galvoje sukosi mintys, kad Kventinas greičiausiai neklydo. Keitė turbūt nori gauti naudos iš sesers santykių su nepaprastai turtingu vyru.
– Kventinas minėjo, kad atvykai iš Sietlo, – užsiminė Brodis.
– Taip, gyvenu ten.
– Iš pirmo žvilgsnio nebūčiau atspėjęs.
– Kodėl ne? – kilstelėjo antakius Keitė.
– Na, miestas, palyginti su tavimi, atrodo nuobodokas, – sumurmėjo koncertų organizatoriaus amplua pasinaudojęs Brodis.
– O, Sietlas gali tave nustebinti, – paslaptingai nusišypsojusi Keitė susidaužė su juo taurėmis ir pasuko tolyn nuo baro.
Brodis galėjo užbaigti pokalbį čia ir dabar. Tai būtų buvęs protingas ėjimas. Keitė tik trukdytų susikaupti, o jam to dabar mažiausiai reikia. Čia atėjo tam, kad prisiplaktų prie Kventino ir Beast Blue Designs komandos, sužinotų, kas ką veikia, ir išpeštų slaptos informacijos, kad galėtų įrodyti, kad jie įvykdė intelektinės Shetland Tech nuosavybės vagystę.
Jo pokalbiai su Skotland Jardu ir Los Andželo policijos departamentu nedavė rezultatų. Abi institucijos daugiausia dėmesio skyrė su žmogžudystėmis, žmonių grobimu ir narkotinių medžiagų platinimu susijusiems nusikaltimams ir beveik neturėjo laiko įmonių duomenų vagystėms. Brodis neieškojo kaltų. Kas nors visada būna svarbiau.
Buvo sugalvojęs samdyti privatų detektyvą. Tačiau žmogus, kurį jie infiltravo į Beast Blue Designs, buvo pričiuptas šniukštinėjant. Bendrovė buvo tikra saugumo ir slaptumo tvirtovė. Nieko taip ir nepavyko išsiaiškinti.
Nebegalėdamas daugiau gaišti laiko Brodis ėmėsi šito reikalo pats. Jis stengėsi įgyti Kventino pasitikėjimą ir taip sužinoti daugiau apie bendrovės reikalus.
Mintyse jis liepė kojoms sukti į kitą pusę, tačiau jos pačios nužingsniavo paskui Keitę.
– Ką veiki Sietle? – paklausė jis.
– Šį bei tą, – numykė Keitė.
Toks atsakymas greičiausiai reiškė, kad ji niekur nedirba arba galbūt gėdijasi savo profesijos. Gal pati buvo nusikaltėlė ar aferistė. Arba bandė pasinaudoti situacija savo naudai.
Šiaip ar taip, ši moteris buvo karšta kaip ugnis. Jis turėtų nešti muilą tolyn nuo jos ir sutelkti dėmesį į savo reikalus. Tik, užuot taip padaręs, pasislinko arčiau, įdėmiai pažvelgė į žydras akis ir keldamas taurę pasiūlė tostą:
– Tai išgerkime už šį bei tą.
2
Atsitiko tai, ko Keitė labiausiai baiminosi. Vakarėlis tapo visiškai nevaldomas. Svečiai šėlo pagal technomuziką ir gėrė kaip bepročiai. Ji nebuvo ekspertė, bet kvapas sode tikrai priminė marihuanos tvaiką. Ko gero, Kventino dvare svaiginamasi ir stipresniais narkotikais.
Kaip sesuo galėjo auginti kūdikį tokioje aplinkoje? Šiaip ar taip, Frensė visada gyveno šia akimirka. Šią savybę paveldėjo iš Klojos.
Dar šįryt Keitė įtikino save, kad Anabelei viskas bus gerai. Kloja dievagojosi, kad Anabelė – tikras laimės kūdikis. Ji perskaitė viską, ką rado apie Kventiną Ro. Jo turtai ir sėkmė Klojai padarė didžiulį įspūdį.
Kloja leido suprasti, kad Kventinui dabar gedulo laikotarpis ir jis dar nepasirengęs supažindinti Anabelės su jos šeima. Nekantraudama pamiršti vaikystės patyrimus ir grįžti namo, Keitė pasidavė Klojos optimizmui.
Keitė nuvažiavo į oro uostą, pridavė bagažą ir paskambinusi susitarė su Nadija, kad ši pasitiks ją Sietle. Laukdama, kada pradės laipinti į lėktuvą, panaršė internete ir rado kelis straipsnius apie Kventiną. Viename jų, įkeltame prieš kelias savaites, buvo akivaizdžiai apsvaigusio Kventino ir jam už parankės užsikabinusios seksualios moters nuotrauka. Straipsnis buvo apie tai, kad Kventinas konfliktavo su policijos pareigūnu ir bandė įrodyti, jog tokios būklės gali vairuoti prašmatnų sportinį automobilį.
Šie vaizdai Keitę sukrėtė ir ji ėmėsi ieškoti daugiau. Nuotraukos socialiniuose tinkluose rėkte rėkė, kad Kventinas – vakarėlių liūtas. Kai kur rašė, kad jis gana agresyvus žmogus, dar kitur užsiminė apie pašėlusias linksmybes jo dvare. Kad ir koks būtų turtingas, Kventinas tikrai nebuvo atsakingas vyras.
Prabudus globėjiškiems instinktams Keitė atšaukė skrydį ir išskubėjo iš oro uosto. Ketino susitikti su Kventinu akis į akį ir pareikalauti pasimatymo su Anabele. Juk turėjo teisę įsitikinti, ar mažylei niekas negresia.
Pakeliui į Kventino dvarą suvokė, kad draskydama jam akis nieko nepasieks.
Reikėjo geresnio plano. Ko nors subtilesnio, kad pamatytų Anabelę, bet neatbaidytų Kventino. Turėjo pasirodyti draugiška ir nekelianti grėsmės, nejučia įsilieti į jo aplinką. Nusprendė, kad geriausia – elgtis kaip Frensei ir apsimesti, kad ji drėbta iš to paties molio.
Įdėjus šiek tiek pastangų Keitė išvaizda tikrai priminė Frensę. Ir štai ji jau vakarėlio viešnia. Pavyko susipažinti su Kventinu. Ir nors matė jį tik akimirką, tai buvo gera pradžia.
Vyras vardu Brodis palaikė jai draugiją terasoje prie baseino. Aplink juos aidėjo džiaugsmingi šūksniai. Grupelėmis susiskirstę svečiai plepėjo ir juokėsi. Rankose daugelis laikė taures, akyse švietė entuziazmas ir pakylėjimas. Žemų muzikos garsų vibracija, rodės, prasimušė iki pat kaulų smegenų.
Keitė nenuleido akių nuo Kventino. Laukė progos, kada vėl galės prie jo prieiti. Jis buvo įsitraukęs į pokalbį su aukšta šviesiaplauke moterimi. Ši buvo liekna kaip modelis, aukštesnė už Kventiną. Nepaprastai dailios rankos, ilgos kojos ir nuostabaus grožio veidas būtų papuošęs bet kurio žurnalo viršelį.
– Niekada nebuvau šiaurėje, – tarstelėjo Brodis.
Jo sodrus balsas su akcentu nuslydo Keitės kūnu kaip glamonė. Kitą kartą jai būtų patikę šnektelėti su šiuo vyru, tačiau, kad ir koks jis būtų patrauklus, šiandien jos tikslas – pasikalbėti su Kventinu.
Nepaneigsi, Brodis tikrai traukė akį. Stiprų smakrą dengė barzdos šešėlis. Įdėmiai žvelgiančios tamsiai pilkos akys, ant kaktos vis užkrentanti tamsių plaukų sruoga, tvirta – šiek tiek griežtoka, net teisianti – lūpų linija žavėjo. Ją stebino tik tai, kodėl žmogus, dirbantis pramogų versle, buvo kritiškai nusiteikęs dėl to, kas jai buvo dar nepažįstama.
– Dar neteko rengti roko koncertų Vašingtono valstijoje? – apsimestinai nerūpestingai mestelėjo Keitė. Juk turėjo palaikyti įvaizdį. Kiekvienas, nors kiek susijęs su Kventinu, turėjo patikėti, kad ji tokia pat kaip Frensė – mergina, norinti paimti iš gyvenimo viską ir per daug nesijaudinanti
