užuovėjoje, suglaudė ausis ir šnypšdamas nuslinko šalin, kai Džulianas prisiartino prie pravirų durų.
Pasigirdo pakeltas balsas:
– Nagi, panele, būkite protinga. Gavau pono Deventrio laišką, štai čia parašyta: Namas ir viskas, kas jame yra! Matote? Viskas, kas jame yra. O ne viskas, kas jame yra, jei niekas kitas nepageidautų pasiimti. Taigi…
– Tikiuosi, neketinate išstatyti ir manęs, kaip namo daiktų dalies, ant varžytynių trinkos kartu su mano drabužiais ir plaukų šepečiu! – nuaidėjo kitas balsas. Pabrėžtinai mandagus mokytojos balsas, kurį išgirdęs vyras gerai pagalvotų apie susierzinimą. – Ir jei įstengsite tai atskirti, – toliau tęsė balsas, – leisite pasilikti man asmeninius daiktus. – Ironija davė valią pykčiui. – Kadangi ponas Deventris yra mano brolis, o ne vyras, jam nepriklauso nei mano daiktai, nei aš pati!
Po velnių! Greičiausiai ne žmona. Vis dėlto gali būti meilužė…
– Kai grįšite kitą savaitę, – tęsė įtūžusi moteris, – galėsite pasiimti namą ir viską, kas jame yra, nes aš kartu su savo nuosavybe išsikelsiu į išsinuomotą butą!
Pro praviras duris Džulianas matė stambų raumeningą vyrą senamadiškais bridžiais iki kelių ir vilnoniu padoraus prekybininko švarku. Jis buvo pusiau nusigręžęs, bet sukąsti dantys aiškiai bylojo apie augantį susierzinimą.
– Paklausykite, panele! – suurzgė jis stengdamasis neprarasti kantrybės. – Apgailestauju, kad neteisingai viską supratau, bet nebūtina kelti balso! Kreipsiuosi į šerifą ir antstolius, jei pasiimsite ne vien drabužius ir plaukų šepetį. Viską, taip laiške parašyta, aš sudariau sąrašą, tai jau taip! – Jis sumosavo popieriaus skiaute turbūt pirmą kartą matomai priešininkei prieš veidą. – Jei ko nors trūks, užsiundysiu ant jūsų teismo pareigūnus!
Džulianas tarė sau, kad čia ne jo reikalas. Sveikas protas liepė nesikišti į jokį teisėtą Deventrio ir jo sesers vaidą. Deja, šis vyras – ne Deventris… kažin ką jis klaidingai suprato?
– Gudolai, galite sau eiti. Siūlau nurodymus išsiaiškinti su mano broliu. Artimiausiu metu mano teisininkas su jumis susisieks.
Gudolas, toli gražu nesugėdytas, žengtelėjo į priekį, greičiausiai prie moters.
– Ar jūs man grasinate, panele? – jo balsas skambėjo išties nemaloniai.
– Išeikite!
Sesuo ji ar ne, tačiau baimingos gaidelės moters balse paskatino Džulianą imtis veiksmų. Skubiai žengęs tris žingsnius jis pasiekė namų slenkstį.
– Gudolai! – suriko Džulianas.
Vyras atsisuko.
– Po velnių, kas jūs toks?
– Dama liepė jums išeiti, – šaltai priminė Džulianas. – Kaip Deventrio pažįstamas, aš siūlau jums taip ir padaryti, kitaip jo vardu perspėsiu teismo pareigūnus, kad įsiveržėte į šios damos namus ir ją užpuolėte. Nešdinkitės.
Jis praėjo pro Gudolą vos žvilgtelėjęs į moterį. Tik suspėjo pastebėti, kad ji vidutinio ūgio, su akiniais ir dėvi blausiai rudą suknelę. Džulianas sąmoningai atsistojo tarp jų, nukreipęs dėmesį į pasipiktinusį poną Gudolą.
Gudolas išraudo.
– Palaukite, paklausykite…
– Lauk. – Džulianas pasirausė kišenėje ir išsitraukė vizitinių kortelių dėklą. – O jei jums įdomu, kas esu aš… – Jis išėmė kortelę ir padavė Gudolui. – Aš esu Breibrukas.
Džulianas mostelėjo į duris ir Gudolas, smarkiai išblyškęs, nors neseniai buvo smarkiai išraudęs, nurijo seiles.
– Esu tikras… tai yra… aš neketinau…
– Lauk!
Gudolas nešė kudašių.
Džulianas uždarė duris ir atsigręžė tikėdamasis nuoširdaus vargšės panelės dėkingumo…
– Neturiu nė menkiausio supratimo, kas jūs galėtumėte būti, tačiau padarytumėte man paslaugą, jei ir jūs išeitumėte.
Šaltis žybtelėjo iš po neskoningų akinių. Bet jos žvilgsnyje buvo kažkas keista, kažkas, kas šiek tiek trikdė, tarsi ji būtų galėjusi matyti kiaurai. Šią akimirką Džulianas nebūtų lažinęsis nė iš penso, kad jai patiko tai, ką išvydo.
Na, o tai, ką jis išvydo… ta moteris buvo mįslė. Plaukų spalva liko paslaptyje po viską uždengiančiu neapsakomai bjauriu kyku. Kaip ir figūra, kurią slėpė suknelė, išsiskirianti formos stygiumi ir pačia nuobodžiausia ruda spalva, kokią jis buvo regėjęs.
Dar užsilikusi viltis, kad ji – Deventrio meilužė, išsisklaidė. Jokia save gerbianti sugulovė nedėvėtų tokios suknelės, jau nekalbant apie akinius.
Ir žvelgė ji iškėlusį smakrą, sukandusi dantis, o lūpas ryžtingai sučiaupusi į vientisą liniją.
– Jokio dėkingumo, panele? – pratįsai ištarė Džulianas.
Tos keistai skrodžiančios akys prisimerkė.
– Pasilaikysiu jį, kol sužinosiu, kas jūs toks ir kodėl įžengėte į mano namus be mano leidimo, – pasigirdo ledinis atkirtis.
– Na, nieko nesužinosite, jei išspirsite mane į gatvę, – pabrėžė jis, kaip pats sau pripažino, su nenuginčijama logika.
Atrodė, ji su tuo sutiko. Sugniaužė vieną mažą kumštį, o išbalę skruostai nuraudo, nors išliko rami.
– Gerai. Kas jūs toks?
Džulianui toptelėjo, kad jos nevalia kaltinti už įtarumą. Jis išsitraukė dėkliuką ir išėmęs dar vieną kortelę padavė jai.
Prieš pajudėdama ji akimirką dvejojo, paskui atsargiai, nenuleisdama nuo jo veido budrių akių, paėmė kortelę. Ir iš karto žengtelėjo už ilgo medinio suolo, kad jis nepasiektų, tik tada pažvelgė į ją.
Džulianas susižavėjęs ją stebėjo. Joje, jos veide, buvo kažkas tokio… kas gi tai? Be to, kad atrodo abejinga.
Moteris vėl rūsčiai nužvelgė jį.
– Ką gi, lorde Breibrukai… tarkime, kad jūs iš tiesų lordas Breibrukas, o ne koks niekšas…
– Privalau pabrėžti, kad tai nėra nesuderinama, – tarė jis.
Ji iškart pasišiaušė.
– Nesunku tuo patikėti! – pareiškė, paskui išpyškino: – Dėl Dievo meilės! Viena mano akis mėlyna, kita – ruda! Gal dabar liausitės į mane spoksojęs!
Viena mėlyna, o kita… Taip ir yra. Dabar pats matė: po akiniais viena akis buvo neryškios, ūkanotos mėlynos spalvos,
