tai – nepaprastai putlios lūpos. Minkštos rožinės lūpos, kurios vieną akimirką atrodė mokančios šypsotis.
Šis įspūdis ištirpo lyg snaigė vandenyje.
– Juokdarys, – tarė ji tarsi nustačiusi vabalo rūšį ir nepritariamai sučiaupė putlias lūpas.
– O, supratote, – tarė Džulianas ir nusilenkė.
Šį kartą ji išplėtė akis, bet tuoj pat susivaldė.
Intriga stiprėjo. Ko prireiktų jos savitvardai palaužti?
– Ar visi jūs gelbėtojai sulaukia tokio atsako? – paklausė Džulianas. – Žinote, tai tiesa – aš pažįstu Harį. Na, o užsukau čia norėdamas jus aplankyti ir išgirdau Gudolą. Ponia Deventri, įsikišau visiškai nesavanaudiškai, vien iš galantiškumo.
– Panelė Deventri, – pataisė ji.
Džulianas įdėmiai į ją pasižiūrėjo.
– O? Girdėjau, čia gyvena ponia Deventri?
Jos veidas apniuko.
– Nebegyvena. Mano motina mirė prieš keletą mėnesių.
– Prašyčiau atleisti, – tyliai pasakė Džulianas. – Užjaučiu.
– Dėkoju, milorde. Gal prisėstumėte?
Ji parodė į išklerusį krėslą aukštu atlošu prie tuščio židinio. Odinis apmušalas piršo mintį, kad baldą itin mėgo bent jau kelios katės. Vienintelė kita vieta atsisėsti – priešais stovintis nepatogus medinis suolas su ant jo užmestu drėgnu apsiaustu. Džulianas prisėdo ant suolo, išgirdęs tylų, išgąstingą aiktelėjimą dirstelėjo per petį ir pamatė nuostabą jos veide.
– Kas jums? – paklausė jis. – Juk negalvojote, kad pasinaudosiu krėslu!
Ji suspaudė lūpas.
– Taip, esu pastebėjusi, kad džentelmenai renkasi patogius krėslus.
Džuliano nuomonė apie Harį Deventrį mažumėlę smuktelėjo.
– Vadinasi, jie buvo ne džentelmenai, tiesa?
Jos lūpos dar labiau suplonėjo.
– O jūs esate?
Džulianas nusijuokė.
– Dažniausiai būnu. Perspėsiu, jeigu kiltų troškimas negražiai pasielgti.
– Jūs labai malonus. Gal galėčiau pasiūlyti arbatos?
Mandagi. Padori. Tokia rami, tarsi vaišintų vikarą.
Taigi, arbatos. Dažniausiai jos negerdavo. O įsivaizdavus, kokios arbatos čia galima tikėtis, šiurpas perbėgo nugara. Vis dėlto, numojus ranka į nugarą, geros manieros liepė sutikti. Ir pati panelė Deventri atrodė taip, kad karštas gėrimas jai nepakenktų.
– Dėkoju, panele. Būtų labai malonu.
Ji linktelėjo.
– Tada leiskite atsiprašyti. Mano tarnaitė išėjusi. – Grakščiai tūptelėjusi moteris išėjo pro duris svetainės gale.
Džulianas giliai atsikvėpė ir apsižvalgė po ankštą kambarį. Juk to čia ir atėjo – įvertinti Deventrio padėtį. Jei Lizė pamatytų, kokiomis sąlygomis jai tektų gyventi ištekėjus už Deventrio, galbūt stabtelėtų ir gerai pagalvotų.
Vis dėlto svetainė buvo švarut švarutėlė. Nė mažiausios dėmelės. Tarsi dulkės nedrįstų nusėsti panelės Deventri prižiūrimame kambaryje. Viskas tviskėjo švara. Mediniai paviršiai nuvaškuoti ir nublizginti. Nė menkiausio voratinklio žymės. Prie vienos sienos riogsojo knygų spinta ir rašomasis stalas, nukrautas knygomis. Džulianas susiraukė. Dabar baldas atrodė senas, tačiau kalbėjo apie kadaise buvusius geresnius laikus.
Įdomu. Kiti daiktai irgi patraukė jo akį. Prie sienos ant senamadiško valgomojo stalo nulenkiamu šonu stypsojo lempa. Žalvarinės žvakidės kitados spindėjo paauksuotu sidabru. Apdaužytas vyno staliukas su dar daugiau knygų glaudėsi prie krėslo aukštu atlošu. Visa tai teigė, kad Deventriai anksčiau gyveno pasiturimai, džiaugėsi gyvenimo grožybėmis ir nors nuskurdo, laikėsi įsikibę kelių branginamų prisiminimų. Galbūt juos sužlugdė dešimto dešimtmečio finansinis krachas [1796–1797 m. finansinis nuosmukis, glaudžiai susijęs su to meto Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos santykiais.]. Beliko tik užjausti dėl tokios keblios būklės. Džuliano tėvui pavyko sausam išlipti iš balos. Deja, pastaraisiais metais jis nebuvo toks apdairus… Viešpatie, na ir šalta čia!
Džulianas kietai sučiaupė lūpas. Haris Deventris neatgaus savo šeimos turtų Lizės laimės kaina. Be jokios abejonės, Deventrio sesuo irgi apsigyventų jo namuose… Džuliano akys užkliuvo už knygų, nepatikimai sukrautų ant vyno staliuko – turbūt pamokslai ir kitokie didaktiniai veikalai. Jis kilstelėjo kelias knygas nuo viršaus ir išrietė antakius. Seras Valteris Skotas – Aivenhas. Dirstelėjo į kitas knygutes – poezija. Na, na, panelė Tvarkinguolė turi polinkį į romantiką, ar ne? Džulianas paėmė dar porą tomelių – panelės Džeinės Ostin Nortangerio abatija. Serenai patiko šis kūrinys…
Jis raukydamasis padėjo knygas į vietą. Po rudais nuosaikumo sluoksniais ir kyku slypėjo prieštaravimai. Žingsniuodamas atgal prie suolo Džulianas spėliojo, kokios spalvos galėtų būti panelės Deventri plaukai. Iš po siaubingo kyko nebuvo matyti nė sruogelės. Pilkšvai rudi? Tiktų prie akinių ir kietai sučiauptų lūpų. Nors tikriausiai ji nėra geležinė. Kiek laiko prireiktų prasilaužti pro užkardas?
Ji netrukus sugrįš. Panelė Garbingoji nukrautu padėklu, kurį privalės kur nors padėti… Palei langą stovėjo nedidelis arbatos staliukas.
Atsidusęs Džulianas atsistojo, pakėlė staliuką ir pastatė tarp krėslo ir suolo. Geros manieros, tarė sau. Džentelmenai taip elgiasi. Tai visai nesusiję nei su pačia panele Deventri, nei su troškimu parodyti, kad ne visi vyrai yra nedėmesingi stuobriai, pasiglemžiantys vienintelį patogų krėslą, o savo seseriai paliekantys medinį suolą. Tikrai – visiškai nesusiję su ja. Paprasčiausiai taip derėjo elgtis.
Džulianas žvilgtelėjo į tuščią žaizdrą. Vis dėlto čia tikrai šalta.
Prireikė akimirksnio sukrauti malkas, surasti titnagą su pintimi ir įžiebti nedidelę liepsną.
Tik prisėdus prasivėrė durys ir pasirodė panelė Deventri, nešina mažyčiu padėklu.
Apstulbimas žybtelėjo tose trikdančiose akyse, kai ji išvydo ugnį.
– Ak, bet…
Džulianas atsistojo ir paėmęs iš jos padėklą padėjo ant stalo, o paskui atsigręžė į ją.
Ji nejudėjo. Dėbsojo į staliuką tarsi spėliodama, kaip jis čia atsidūrė. Tada dirstelėjo į ugnį. Visa įtampa dingo jai iš veido, griežtos linijos pamažu išnyko ir Džulianas keistai džiūgaudamas pamatė, kad ji atrodo pavargusi. Lyg kažkokia našta, nepalyginamai sunkesnė nei padėklas, būtų nukelta jai nuo pečių.
