Deventri padavė jam puodelį, prisipylė sau ir atsisėdo išlaikydama tiesut tiesutėlę nugarą.
Džulianas nepatikliai gurkštelėjo ir nustebo. Arbata mėgstančiam šį gėralą būtų buvus išties priimtina. Puodeliai, nors seni ir vietomis įskilę, kadaise buvo elegancijos viršūnė ir nemažai kainavo. O juk Haris Deventris, be užuominos, kad Alkastonas – jo krikštatėvis, neišsiskyrė nei svarbiomis pažintimis, nei praeities šlove.
– Galbūt teiktumėtės paaiškinti, milorde, iš kur pažįstate mano brolį?
Šaltas panelės Deventri balsas sugrąžino Džulianą iš apmąstymų. Ar ji žino apie Lizę? Jei taip, greičiausiai palaimino tuos santykius. Ji neatrodo kvaila. Tokios partijos privalumai jai turėtų būti akivaizdūs. Ir pati iš šios giminystės galėtų susirasti padorią partiją.
– Jūsų brolis susipažino su mano seseria.
Arbatos puodelis sustingo pakeliui prie panelės Deventri lūpų. Ji išbalo.
– Jūsų seseria?.. – Puodelis pakeitė kryptį ir tyliai barkštelėjęs įsitaisė lėkštutėje. – Ar tik jūsų sesuo ne panelė Trenthem?
– Taip. Mano įseserė.
Panelė Deventri sėdėjo tiesi it styga, tvirtai suspaudusi lūpas ir ryžtingai iškėlusi smakrą. Atrodė dar oresnė, nors ir labai išblyškusi.
Velniava! Be abejonės, ji iki galo gins savo brolio vedybinius siekius. Kodėl neturėtų? Tokia giminystė jai pačiai taptų gelbėjimosi šiaudu.
Džulianas sukando dantis.
Jis turi apsaugoti Lizę. Daugiau niekas nesvarbu. Net jei privalės į miltus sumalti panelės Deventri išdidumą.
– Man nepaprastai gaila, – ramiai tarė ji. – Tikiuosi, darote viską, kas jūsų galioje, kad tai sutrukdytumėte?
Gaila?Jai gaila? Jis turėjo rimtų priežasčių nepalankiai vertinti poną Deventrį, o kokių prieštaravimų dėl Lizės gali turėti ji?
Džulianas prabilo su stingdančiu išdidumu:
– Panele Deventri, jaučiuosi sutrikęs, nes nenumanau, kaip mano sesuo nusipelnė jūsų nepalankumo.
– Kadangi nesu jos mačiusi, negaliu nepalankiai žiūrėti į panelę Trenthem, – paaiškino panelė Deventri. – Nebent… – Ji nutilo ir įsistebeilijo į jį, švelnus raudonis plūstelėjo į išbalusius skruostus. – Manau, kad suprantu jūsų apsilankymo tikslą, milorde. Įspėjimas Hariui? Laikykis atokiau nuo mano sesers, o aš laikysiuosi nuo tavosios. Ar ne taip?
Pasipiktinimas sudrebino Džulianą.
– Prašyčiau atleisti? – Ačiū Dievui, ji neatspėjo jo tikrųjų įtarimų!
Panelė Deventri drąsiai atrėmė jo žvilgsnį.
– Jei taip nėra, atleisti prašyčiau aš. Nesugalvoju jokios kitos jūsų apsilankymo priežasties.
Ar penelę Deventri per brolio laiškus galėjo pasiekti gandai apie jo reputaciją?
– Jokiu būdu, panele Deventri. Šiaip ar taip, aš esu džentelmenas. Kad ir ką būtumėte girdėjusi.
– Milorde, jūsų reputacija manęs visiškai nedomina, – pareiškė ji ir paėmusi puodelį gurkštelėjo arbatos.
– O kas, panele Deventri, skatina jus abejoti mano reputaciją? – Vis dėlto jo reputacija ne iš tų, kurias aptarinėja garbingos moterys.
Prieš atsakydama ji mąsliai pasižiūrėjo į jį pro puodelio viršų.
– Milorde, visi turi vienokią ar kitokią reputaciją. Tai, kas kelia abejonių… – ji gurkštelėjo arbatos, – ir yra reputacijos esmė. Savaime suprantama, kadangi esate džentelmenas, jūsų reputacija ne iš tų, kurios mane domina.
– Bet jūs, panele, užsiminėte apie ją.
Ji kilstelėjo antakius.
– Aš, milorde? Vargiai. Jūs užsiminėte, kad galbūt kažkas ne itin teigimai apie jus atsiliepė. O tai perša mintį, jog nusipelnėte to ar ne, jūsų reputacija abejojama.
Džulianas vos neužspringo arbata. Ar tik ji nesudėjo visų taškelių ant i? Jis suvokė, kad Serena būtų šūksniais palaikiusi šią mergiūkštę.
Ji pakeitė pokalbio temą.
– Milorde, kalbėjome apie jūsų seserį, – priminė. – Kaip sakiau, negaliu į panelę Trenthem žiūrėti nepalankiai. Kaip galėčiau? Neturėjau garbės su ja susipažinti. Tačiau nepritariu savo brolio susidomėjimui ja.
– Nedidelis skirtumas, panele Deventri, – atsakė Džulianas. – Gal malonėtumėte išdėstyti savo prieštaravimus?
Sunku patikėti, bet ji atsisėdo dar tiesiau. Kilstelėjo smakrą.
– Milorde, ant židinio atbrailos rasite veidrodį. Apžiūrėkite jame savo atvaizdą. Prisiminkite savo namus. Valdas. Savo titulą. O tada apsižvalgykite aplinkui. Pasakykite man, ką matote.
Džulianas neatsakė. Jos šaltas, tiesmukas padėties vertinimas varžėsi su jo paties. Akivaizdu, kad turėtų žiauriai atsakyti, jog tai, kas atsispindi joje ir šiame kambaryje, kalbėte kalba apie skurdų poniškumą. Tačiau susidūręs su nebyliu šios moters orumu paprasčiausiai negalėjo garsiai to ištarti. Nors tai nedovanotinai kvaila, nes žodžiai sukosi ant liežuvio galo.
Po minutėlės ji ir vėl prabilo:
– Jūsų tyla – pats aiškiausias atsakymas. Haris ir panelė Trenthem priklauso skirtingiems socialiniams sluoksniams. Nenorėtumėte, kad jūsų sesuo žengtų tokį žingsnį. Spėju, tai atėjote man pasakyti ir pridurti, jog neketinate Hariui leisti toliau matytis su savo seseria.
– Ne visiškai, panele Deventri, – paprieštaravo Džulianas.
Būtent taip jis ir ketino pasielgti, tačiau Serena atkalbėjo.
Ji įdėmiai stebėjo jį ir Džulianas pajuto, kaip virptelėjo jo lūpų kamputis. Tai ją sutrikdė.
– Jūs negalite sutikti su tokia partija! – netikėjimas jos akyse aidu suskambo balse.
– Žinoma, negaliu, – patvirtino jis. – Bet mano sesuo – užsispyrėlė ir po ketverių metų, kai taps pilnametė, aš nepajėgsiu sutrukdyti šiai santuokai. Jūsų nepritarimo priežastis tokia kaip ir mano. Nepaisant jūsų giminystės su hercogu Alkastonu…
– Mano ko?
– Jūsų brolio krikštatėvis yra Alkastonas, – pakartojo Džulianas žvelgdamas į jos įspūdingai išblyškusį veidą. – Panele Deventri, ar gerai jaučiatės?
– Taip… taip, kuo puikiausiai. – Raudonis grįžo į skruostus. – Jis apie tai pasakė jums? Juk tai nieko nekeičia?
– Nieko, – patvirtino
