uždrausti teisėtus. Džulianas galėjo tai suprasti, bet…
– Ne? Tai kas per brolis esate?
Šie žodžiai užpylė druskos Džulianui ant žaizdos.
– Tikiuosi, geras! – atrėžė jis. – Taip, aišku, galėčiau uždrausti jiems susitikinėti! O ko griebtis, jei Lizė užsimanytų suvaidinti Džuljetą ir tie pienburniai kvaišos pabėgtų iš namų? – Tai irgi buvo Serenos išmintis.
– Lizė?
– Alicija, – paaiškino jis.
– Prašyčiau atleisti, – tarė ji. – Nenorėjau jums nurodinėti, kaip tvarkyti sesers gyvenimą…
– Ak, – santūriai tarė Džulianas. – Viliuosi, jog aš, kaip sakote, netvarkau savo sesers gyvenimo.
Ji nuraudo.
– Atsiprašau, tai…
– Jei nesiliausite atsiprašinėjusi, imsiu manyti, kad meilikaujate man.
– Niekas, milorde, negalėtų labiau prasilenkti su mano ketinimais!
– Teisybė. Ir pats tai supratau, – burbtelėjo jis.
Tai ją nutildė. Nors buvo sunku nepaisyti žaibus svaidančio žvilgsnio, kuris kone įkaitino orą tarp jų.
Džulianas šyptelėjo. Tiesiog nepajėgė susivaldyti. Jis troško – ak, kaip troško, kad Serena būtų girdėjusi šį apsižodžiavimą. Ir užsikabino už šios minties: Serenai patiktų ši rimta, tiesmuka moteris. Moteris, kuri netrukus bus išspirta iš savo namų… o Lizei reikia, kad gyvenimas kaip reikiant kumštelėtų ir įtikintų, jog gyvenimas su Hariu Deventriu nebus saldus, meilės kupinas sapnas, greičiau jau košmaras. Taip. Tai gali pavykti. Du kiškiai vienu šūviu. Džulianas jau beveik tapšnojo sau per petį. Tada prisiminė – panelė Deventri ne tik kad nesutiko, jis pats dar nieko jai nepasiūlė.
– Panele Deventri, – pradėjo jis. – Kaip suprantu, nuomositės butą, kai namas bus parduotas.
– Kol rasiu kompanionės arba mokytojos vietą.
Kuo toliau, tuo geriau.
– Tai leiskite pasidomėti, ar nepriimtumėte pasiūlymo tapti…
– Ne! Tikrų tikriausiai ne! – užsiplieskė ji.
Džulianas dėbsojo į jos skaisčiai nuraudusį veidą.
– Gal aš ir gyvenu Kalėdų laiptų gatvėje, – tūžmingai tęsė panelė Deventri, – bet tai nereiškia!.. – Ji užsikirto ir prikando lūpą.
Ir Džulianas suvokė, kad visai nesvarbu, kokia iš tikrųjų yra jo reputacija, netgi tiksliai neįvardytas džentelmeno pasiūlymas gali būti įtariai sutiktas garbingos moters, gyvenančios Kalėdų laiptų gatvėje.
– Mano pamotei reikia kompanionės, – paaiškino jis. Ir laukė.
Džulianui teko nusivilti. Nors raudonis tik patamsėjo, panelė Deventri išliko rami, o gal greičiau atgavo savitvardą.
– A. Suprantu, – tarė ji. – Nemanau, milorde, kad iš tikrųjų pageidautumėte, jog tapčiau jūsų pamotės kompanione.
Jokio paaiškinimo. Jokio atsiprašymo. Ji tučtuojau išsikapanojo iš keblaus liūno. Džulianas galėjo už tai tik paploti katučių.
– Kodėl? – pasiteiravo jis.
– Tik pagalvokite apie pasekmes! – šūktelėjo panelė Deventri. – Jei gyvensiu jūsų namuose, Haris tuo pasinaudos…
– Būtent, – švelniai sutiko jis. – Jūs tapsite tobula priežastimi jūsų broliui pas mus lankytis. Tai atvers akis Alicijai.
Panelė Deventri įsispoksojo į Džulianą.
– Norite pasakyti…
– Susipažinusi su jumis, žinodama, kad privalote užsidirbti pragyvenimui…
– Jūsų sesuo gaus peno apmąstymams, – baigė ji.
– Taip. – Panelė Deventri akimirksniu perprato reikalo esmę. Džulianas jausmingai pridūrė: – Be to, mano sesuo liausis į mane žvelgusi kaip į savanaudį, beširdį žvėrį, nes pasiūlęs jums šį darbą parodysiu palankią nuomonę apie jus, o netiesiogiai ir apie jūsų brolį. – Tačiau Alicija bus priversta pažvelgti į Deventrį kitoje šviesoje: tas jaunuolis negali pasirūpinti savo seserimi.
Vėl stojo tyla. Panelė Deventri susimąstė. Džulianas jau spėjo ją perprasti ir suvokė, jog kitu atveju būtų žaibiškai atmetusi pasiūlymą. Bet ši mergina turėjo proto ir pasiliko sau teisę juo vadovautis.
– Abejoju, ar būčiau tinkama kompanionė ledi Breibruk, – prisipažino ji.
Jei dama, apie kurią kalbama, būtų ne Serena, jis visa širdimi sutiktų. Bet ji buvo…
– Jūs pralinksminsite ją, – tarė Džulianas. – Nuolankumas jai kelia nuobodulį, manau, tai galima išbraukti iš jūsų vertybių sąrašo. – Pernelyg švelniai pasakyta.
Pradžiugintas ją nuplieskusio raudonio jis kalbėjo toliau:
– Po nelaimingo atsitikimo prieš kelerius metus ji negali vaikščioti. Ieškau protingos moters palaikyti jai draugiją. Mąsčiau apie vyresnes damas, bet spėju, kad jūs patiktumėte jai. Minėjote mokytojavimą – ar turite šio darbo patirties?
– Taip.
– Turiu dar vieną mokyklinio amžiaus seserį ir šešiametį brolį. Šiuo metu jie neturi guvernantės, todėl galėtumėte juos mokyti.
Panelė Deventri atrodė nusitekusi skeptiškai.
– Vargu ar susidorosiu, kai pasibaigus vasarai jiems reikės daugiau pamokų. Negaliu vienu metu būti dviejose vietose.
Džulianas truktelėjo pečiais atmesdamas prieštaravimą.
– Kai pasamdysime dar vieną guvernantę, galėsite mokyti per jos laisvadienius arba jai sunegalavus, – paaiškino jis. – Savaime suprantama, jei sutiktumėte su dvigubu – o gal turėčiau sakyti trigubu? – vaidmeniu, aš jums atitinkamai mokėčiau. Tarkime, šimtą svarų per metus?
Nors ir nelaukė, kad išgirdusi dosnų pasiūlymą panelė Deventri sukudakuos kaip akla višta radusi grūdą, be abejo, vylėsi, jog ji truputėlį sutriks. Daugumai guvernančių arba kompanionių pasisekdavo, jei gaudavo bent ketvirtadalį šios sumos.
Putlios rožinės lūpos šiek tiek prasivėrė ir Džulianas susijaudino nuoširdžiai tikėdamasis, kad tai bus paprasčiausias dėkingumas…
– Jūs tikrai negalite mokėti tokios absurdiškos sumos kompanionei, kuri padeda dar ir guvernantei, – pareiškė panelė Deventri.
Velnią
