ir brangins jo atminimą visą gyvenimą.
– Ar pasakysite man savo vardą? – sukuždėjo Veritė.
Rankos įsitempė, kai žirgas pasileido ristele.
– Maksas.
– Jūs pažinojote jį, tiesa? Iš kur?
Ji privalėjo išsiaiškinti. Neištvertų nieko nežinodama apie vienintelį žmogų, raminusį ją, apimtą sielvarto, kai gyvenimas subiro į šipulius.
– Jis buvo mano dalinio vadas. Mano viršininkas visomis prasmėmis. Narsus karininkas ir džentelmenas. Tokį jį ir prisimink, Verite. O aš prisiminsiu jį kaip švenčiausią iš visų vyrų.
Rauda išsiveržė jai iš gerklės. Švenčiausią? Kaip jis gali taip sakyti? Veritei net liežuvis neapsivertė to paklausti. Žirgas sustojo, pro debesis vėl blykstelėjusi mėnesiena viltingai atsispindėjo balutėse ir šlapiose gyvatvorėse.
Maksas atsargiai kilstelėjo jos smakrą, pakėlusi akis Veritė pirmą kartą aiškiai jį išvydo. Į ją žvelgė pavargusios akys griežtame prakauliame veide, netekusiame spalvos sidabro ašaromis nupraustoje mėnesienoje. Jai įsistebeilijus, Makso lūpas perkreipė liūdnas šypsnys.
– Juk tu manimi netiki, tiesa, mažyle?
Tylėdama Veritė papurtė galvą. Šypsena praplatėjo, jis pasilenkė ir lengvai pakštelėjo jai į antakį.
– Jis mirė apdovanotas vaiku, tokiu narsiu ir ištikimu kaip ir pats. Nė vienas vyras negalėtų trokšti daugiau. Verite, jis didžiuotųsi tavimi. Lygiai taip pat tu turėtum didžiuotis juo.
Žirgas iš lėto pajudėjo, o Veritė pasisuko ir įsikniaubusi Maksui į krūtinę pratrūko nevaldoma rauda. Jis nesupranta, net nenutuokia, ką aš padariau. Jei žinotų…
Bet Maksas nežinojo, laikė ją apkabinęs ir trynėsi skruostu į šlapius jos plaukus, o žirgas lėtai risnojo atgal į kaimelį.
Palengva drebulys liovėsi purtęs Veritės kūną. Po Makso apsiaustu šiluma ją užliūliavo, nuslopindama košmarišką naktį, ji ėmė snausti, o pakirdo tik išgirdusi Makso žodžius, kai jie pasiekė kaimelį:
– Kas tave globoja? Ar turi šeimą?
Veritė suglumusi apsižvalgė. Jie sustojo prie smuklės.
– Atsiprašau?
– Su kuo gyveni? Palydėsiu tave iki namų.
– A… – Ji bandė nutaisyti abejingą balsą. – Gyvenu namelyje. Aš… aš laukiu rytoj atvykstančio dėdės.
– Čia jūs, pone? – pasigirdo žemas balsas nuo lango pirmame aukšte.
Maksas pakėlė akis.
– Hardingai! Šaunuolis. Eikš čia ir paimk žirgą.
– Klausau, pone.
Veritė drebėdama sukando dantis. Nuo čia ji ir viena gali nupėdinti iki namelio. Juk tik pora žingsnių. Ji pamėgino nuslysti žemyn, bet tvirtos rankos sulaikė. Maksas nušoko nuo žirgo, nukėlė ją ir prilaikė, kai susverdėjo nenustovėdama ant sustirusių kojų.
– Atsargiai, – perspėjo jis.
Gal jos kūnas ir buvo sušalęs į ledą, tačiau širdis liepsnojo, tarsi kas nors po ja būtų sukūręs laužą.
Po valandžiukės smuklės durys prasivėrė ir pasirodė žemaūgis vyras su žibintu.
– Ar viskas gerai, pone? – pasiteiravo ir pridūrė: – O kas, po velnių, šita?
Veritę globianti ranka įsitempė.
– Hardingai, čia panelė Skot. Gal pasirūpintum Jupiteriu, kol palydėsiu ją namo?
Hardingas kilstelėjo žibintą.
– Panelė Skot?
Veritė krūptelėjo nuo ryškios šviesos ir prisispaudė prie Makso.
Žibintas vėl nusileido.
– Labai apgailestauju, mergyt. Dėl visko. Jis buvo drąsus vyras. Eik su majoru. Telaimina tave Dievas. Iki pasimatymo, pone.
– Hardingai…
– Klausau, pone.
– Nelauk.
– Pone?
– Nelauk manęs.
– Ne?.. A, taip. Gerai, pone. Labanakt, pone. – Jis nusivedė arklį.
– Dabar man jau nieko nenutiks, – pradėjo aiškinti Veritė. – Jums nereikia…
– Neaušink burnos, – patarė Maksas ir pakėlė ją ant rankų. – Nunešiu tave namo ir šneka baigta.
Neįtikėtina jo rankų jėga pribloškė Veritę ir privertė tylėti, kol jie pasiekė namelį ir jis švelniai nuleido ją ant žemės.
– Kur raktas? – paklausė Maksas.
Kandus juokas išsprūdo Veritei iš lūpų.
– Neužrakinta. Jie nepaliko nieko, ką būtų verta vogti.
Maksas pravėrė duris.
Juos pasitiko aklina tamsa.
– Palaukite, – paprašė Veritė, atsargiai žengtelėjusi prie stalo apgraibomis surado ten paliktą žvakę ir dėžutę su titnagu bei pintimi.
Sustirusiems pirštams sunkiai sekėsi su titnagu ir plienu. Ji vis daužė juos vieną į kitą, stengdamasi išskelti kibirkštį. Pagaliau apimta nevilties dėl savo nerangumo ji tyliai sudejavo. Per akimirksnį titnagas ir plieno plokštelė atsidūrė švelniose pasitikinčiose rankose, o žiežirbai nukritus ant popiergalio blykstelėjo liepsna.
– Sėskis, – šiurkščiai paliepė Maksas ir pastatęs priešais židinį kėdę pritūpė su žvake uždegti pakuroje sukrautų prakurų ir žagarų.
Veritė pakluso ir apimta gluminančio susižavėjimo stebėjo, kaip jis kursto ugnį, o paskui apeina virtuvę šniukštinėdamas po kiekvieną kampą. Ją užliejo šiluma, nors buvo kiaurai peršlapusi.
– Užlipk į viršų ir atsinešk sausų drabužių.
Tai tučtuojau pažadino ją iš snaudulio. Veritė sumirksėjo ir žvelgdama į jį židinio metamuose atšvaituose mieguistai paklausė:
– O kam?
– Persirengti. Tau reikia sušilti. Greičiau, – kantriai paragino Maksas.
Čia, apačioje? Kai jis sukiojasi virtuvėje? Staiga Veritė visai prabudo.
– Aš…
