būtinų būtiniausiai viskas baigiasi laimingai. Ji kažkaip privalo išmesti lordą Bleikharstą iš galvos ir svajoti vien tik apie Maksą. Priešingu atveju praras ir šią paguodą teikiančią svajonę.
Kitą vakarą Maksas, grafas Bleikharstas, su palengvėjimu atsiduso, kai damos paskui ledi Faringdon išėjo iš valgomojo. Kas, po velnių, jį apsėdo, kad priėmė šį kvietimą? Juk nekentė tokių susibūrimų. Damos demonstruoja apsimestinį susižavėjimą, nors tai grynų gryniausia veidmainystė. Džentelmenai taip pat nedaug geresni.
Kitoje stalo pusėje jaunasis Godfris Faringdonas pagyrūniškai pasakojo apie kitame pobūvyje sutiktos ledi kompanionę. Maksas susierzinęs sugriežė dantimis. Padarė rimtą klaidą nusprendęs patikėti pulkininko Skoto dukters globą ją mylinčiai šeimai.
– Ei, Bleikharstai! Ar mane girdite, bičiuli?
Maksas per stalą pažvelgė į poną Malburį.
– Esate viliojamas į spąstus, – užjaučiamai tarė Malburis.
Maksas abejingai pažvelgė į jį. Jis tai žinojo. Per vakarienę Selija Faringdon subtiliai varžėsi su maloningąja mamyte. O kur dar mažoji šio ryto gudrybė! Jis nusipurtė. Tikras košmaras. Įkliuvo į apsukrios mergiotės žabangus!
– Brendžio! – neatlyžo Malburis.
– Oi! – Maksas staiga susigriebė, kad jam iš kairės sėdintis Tornfildas bando perduoti grafiną brendžio. – Atleiskite, Tornfildai.
Jis šliūkštelėjo į taurę gėrimo ir nugėrė gurkšnį. Vos įstengė nuslopinti naują drebulio bangą. Dar vienas klaikus vakaras. Viešpatie. Ir ko tik nepadaro vyras, norėdamas nuraminti sąžinės graužatį – dalyvauja šiurpiuose pobūviuose ir kelia taurę pasibaisėtino brendžio į šeimininkų sveikatą.
– Klausykite, Bleikharstai, – tyliai tarė Tornfildas. – Atrodo, panelė Selija smarkiai susižavėjusi jumis! – Jis pašnairavo į Maksą. – Drįstu teigti, kad jums belieka tik sužaisti: Pele, pele, pas ką žiedas žydi?
Maksas godžiai gurktelėjo brendžio. Vieną dalyką jis galėjo garantuoti: gal panelė Selija ir susižavėjusi juo, bet jis tikrai jos neims. Pelė gali sau ir toliau lakstyti paskui žiedą. O jis laikysis atokiau nuo labirinto.
– Žinoma, jei tokia mintis nevilioja, – tęsė Tornfildas, parodydamas tokiam apgirtusiam žmogui neįprastą nuovokumą, – visada galite pasilinksminti su Fane Monkrif arba Keite Haiburi. Jos nesitiki ištekėti. – Jis pamėgino gašliai mirktelėti.
Maksas kažką neaiškiai sumurmėjo ir priminė sau, kad vis dėlto turi elgtis kaip padorus žmogus. Tačiau suvokė, kad jei ledi Monkrif ir ponia Haibury čia būtų ir pradėtų leisti jo pusėn jau baigiančius išblėsti gyvenimu nusivylusių moterų kerus, jis, be abejo, pagalvotų, ar jam vertėjo čia važiuoti.
Velniop! Dabar jau per vėlu persigalvoti. Jis čia, o atvažiuoti reikėjo prieš daugelį metų. Nors buvimas šiuose namuose vis tiek nedavė jokių rezultatų. Nepavyko mininko. Tiesa, nenutuokė, kaip tai padaryti taktiškai.
Galiausiai Maksas nusispjovė į taktą ir kai jie išėjo iš valgomojo, prirėmė šeimininką prie sienos.
– Faringdonai, ar būtų galima asmeniškai su jumis šnektelėti?
Lordas Faringdonas tik sumirksėjo. Paskui išsiviepė. Tokia pataikūniška ir pergalinga šypsena, kad Maksas iškart įsitempė, pasiruošęs mūšiui.
– Na žinoma, Bleikharstai. Bibliotekoje mums niekas netrukdys. Štai čia! – Jis davė ženklą sūnui. – Godfri, perspėk miledi, kad būsiu užsiėmęs, turime neatidėliotinų reikalų su Bleikharstu.
Maksas priešiškai nužvelgė jį. Dieve mano! Tas vyras tiesiog trina iš džiaugsmo rankas! Ką, po paraliais, jis?.. Staiga suprato ir tiesa pribloškė Maksą. Faringdonas mano, kad jis ketina paprašyti rankos. Selijos. Mintyse keikdamas savo kvailumą Maksas nusekė paskui šeimininką į biblioteką.
– Dar brendžio, Bleikharstai?
Maksas numojo ranka į geras manieras.
– Ne. Dėkoju.
Faringdonas supratingai išsišiepė ir vis tiek įpylęs taurę stumtelėjo Maksui.
– Ne, ne, Bleikharstai. Tai ne tas pats gėrimas kaip valgomajame! Šito tikrai nešvaistyčiau tai šutvei!
– Aš jau pakankamai išgėriau, – šaltai pareiškė Maksas.
Faringdonas įsistebeilijo į jį.
– Pakankamai? O, a… na, taip. – Jis pats gurkštelėjo. – Tai eikime prie reikalo. Kaip suprantu, jums patiko tai, ką pamatėte. Ji gavo visa, kas geriausia, todėl…
Maksas iš karto užbėgo jam už akių.
– Lorde Faringdonai, norėčiau pasiteirauti, gal turite kokių nors žinių apie panelę Skot?
– Panelę Skot? – Lordas Faringdonas netyčia kryptelėjo taurę ir brendis išsiliejo per kraštus.
Maksas susiraukė dėl tokios reakcijos. Faringdono akyse nuo įdėmaus jo žvilgsnio kažkas šmėstelėjo. Baimė.
– Taip. Kiek man žinoma, ji – ledi Faringdon dukterėčia ir jūsų globotinė, – negailestingai spaudė Maksas. – Jos velionis tėvas buvo mano dalinio vadas, todėl nusprendžiau apie ją pasiteirauti. – Maksas apsimetė apžiūrinėjantis paveikslą.
– Mat kaip, – Faringdono balse buvo girdėti panieka. – Apgailestauju, bet ji su mumis nebegyvena.
Pyktis užplūdo Maksą, jis atsigręžė ir įdėmiai įsistebeilijo į Faringdoną. To ir bijojo. Veritė Skot išsiųsta vienas Dievas težino kur. Ten, kur jos tragiška istorija negalės padaryti gėdos vietos aukštuomenėje siekiantiems Faringdonams. Maksas kuo puikiausiai įsivaizdavo: ji verčiama būti kokios bjaurios senos raganos kompanione arba sunkiai pluša kokioje nors nusikaltusių mergiočių perauklėjimo įstaigoje. Na, jis tam padarys galą!
Maksas su pasitenkinimu stebėjo, kaip Faringdonas išblyško, ir prisivertė atpalaiduoti rankas. Kumščiais kažin ar pavyktų ištraukti informaciją iš priešiškai nusiteikusio vyriškio. Šiaip ar taip, toks būdas nediskretiškas.
– Gal galėtum duoti jos adresą, Faringdonai? Norėčiau pareikšti jai pagarbą.
Ką jie padarė tai mergaitei? Ar jis galės padėti? Gal ledi Arnsvort, jo teta Almerija, duotų jai darbo?
– Bleikharstai, bijau, kad neteisingai mane supratote. Sakydamas, kad panelė Skot su mumis nebegyvena, turėjau galvoje, kad ji… kad ji yra… – greitai išbėrė lordas Faringdonas.
Maksą sudrebino siaubas, sumišęs su stulbinančiu skausmu.
– Ji mirė. – Tai buvo ne klausimas ir kažkas jo viduje nutrūko, kai lordas Faringdonas pritariamai nulenkė galvą.
– Ka-kada? – jis neįstengė
