tas šlykščias strazdanas!
Dėbsodama į nepriekaištingą pusseserės veido atvaizdą veidrodyje Veritė nusistebėjo, kokia musė dabar jai įkando.
– Nematau nė vienos, – neapdairiai leptelėjo ji, – bet jei reikia, daniškasis losjonas stovi ant tualetinio staliuko.
Atvaizdas veidrodyje piktdžiugiškai išsiviepė.
– Selina, kalbu apie tavo strazdanas.
Veritė tvirčiau suspaudė plaukų šepetį ir susitvardžiusi pradėjo šukuoti. Daug saugiau viską išpasakoti pagalvei. Priešingai nei Selija, pagalvė neliežuvaus ir neužtrauks jai bausmės. Faringdonai labiau nei kas kitas išmokė ją elgtis santūriai ir slėpti jausmus.
Veritė sudrebėjo. Tapus Selina tai pavykdavo daug lengviau. Bauginančiai lengvai. Kartais atrodydavo, kad ji pasiklydo tirštame rūke. Ir kurią nors dieną nebepajėgs rasti kelio atgal.
Veritė su malonumu pakrutino petukus, apšviestus saulės spindulių, prasiskverbiančių per apdarus. Kai porai valandų pavykdavo nuo visų pabėgti, nebaugindavo net ir pilnas krepšys taisytinų drabužių. Žinoma, ant nosytės atsiras dar kelios strazdanėlės šalia tų, kurios Selijai praėjusį vakarą atrodė tokios bjaurios. Visai nedidelė kaina už rytą, praleistą lauke.
Kai adata įsmigo į suplyšusią paklodę, mintys nuklydo visai kitur, o jas nejučia pertraukdavo teškantis fontanas ar atsitiktinai tarp lelijos lapų švystelėjusi auksinė žuvelė. Čia ji galėjo svajoti. Apsimesti, kad šiuose namuose arba kur nors šiose žemėse yra žmogus, kuriam ji rūpi. Galėjo būti Veritė, ne Selina.
Čia, labirinto viduryje, kurį laiką galėjo jaustis saugi. Na, jos kojų pirštams gal ir nebuvo visiškai saugu. Jiems grėsė pavojus būti apkramtytiems. Veritė pakrutino pirštukus maskatuodama plikomis kojomis vandenyje ir pajuto krustelėjimą, kai išgąsdinta žuvis nuplaukė gilyn.
– Ak, lorde Bleikharstai! Koks melas! Jūs esate pats baisiausias padaras!
Veritės ramybę sutrikdė pamaiviškas Selijos čiauškėjimas, kuriam atitarė itin vyriškas dudenimas. Ką, po galais, Selija, tarnų praminta Miegančiąja gražuole, veikia labirinte devintą valandą ryto viena su lordu Bleikharstu? Ne pirmą kartą Veritei teko susidurti su neapsakoma tetos veidmainyste – pasakiškai turtingam ir kilmingam vyrui ledi Faringdon patikėtų savo skaisčiąją brangenybę lydėti po sodo labirintą, tikrą nešvankybių lizdą. Toks kokios nors kitos panelės elgesys būtų pasmerktas kaip begėdiškas.
Vėl pasigirdęs kikenimas priminė Veritei jos nesaugią padėtį. Stryktelėjusi ant kojų ji sugrūdo paklodę, o drauge ir savo kojines bei šlepetes, į pintinę, o įsidūrusi adata į pirštą užgniaužė keiksmą. Kuriuo takeliu jie eina? Jai reikia pasirinkti kitą, kad akis į akį nesusidurtų su Selija ir jos gerbėju. Veritė krūptelėjo. Jeigu ją čia užtiks, teks iš sąrašo išbraukti dar vieną slėptuvę.
Ji susiraukė ir įsiklausė. Jie buvo visai netoli. Veritė laukė pasiruošusi sprukti. Balsai vis artėjo. Ji įsitempė, tada pamatė, kaip pro gyvatvorės plyšelį blykstelėjo gelsvas muslinas. Suvokusi, kad ištrūkti turi kokias penkias sekundes, čiupo pintinę ir basomis pasileido tekina takeliu. Pasiekusi angą kitoje tvenkinio pusėje dingo jiems iš akiračio.
– Kas ten buvo?
Nuostabos kupinas Selijos klausimas privertė Veritę sustingti. Po šimts. Jie išgirdo ją. Ji iš visų jėgų stengėsi kvėpuoti tyliai.
– Paukštis. Arba kiškis, – spėliojo lordas Bleikharstas. – Regis, minėjote, kad jūsų brolis taip pat čia bus?
Išgirdusi klausiamą gaidelę vyriškio balse, jau nekalbant apie kilusį įtarimą, Veritė vos pajėgė sutramdyti kylantį juoką. Dieve mano! Na ir vėpla – pasimovė ant tokios apgaulės! Arba visai nepažįsta Godfrio. Kad Godfris Faringdonas susitiktų su savo seserimi labirinto viduryje lydėti įsimylėjėlių porelės? Tik ne šiame gyvenime. Akivaizdu, kad lordas Bleikharstas, išlepęs aukštuomenės numylėtinis, kiekvienos santuokinio amžiaus dukterį turinčios mamytės geidžiamas grobis, buvo kruopščiai apvyniotas apie pirštą.
Neįstengdama atsispirti pagundai Veritė kyštelėjo nosį iš už gyvatvorės. Jeigu lordas Bleikharstas nebus atsargesnis, netrukus bus grandinėmis prikaustytas prie…
Veritės širdis vos nesustojo ir ji visa drebėdama susigūžė. Negali būti? Ar gali? Negalėdama patikėti tuo, ką pamatė, ji giliai įkvėpė ir dar kartelį vogčiomis dirstelėjo. Selija, pasipuošusi gražiausia raštuota muslino suknele, vos atidengiančia dailias kulkšnis po klostėtu apsiuvu, vartė akis prieš… Maksą.
Veritė pasijuto sukrėsta. Ji negalėjo suklysti. Kiekvienas to veido bruožas buvo įsirėžęs atmintyje. Griežtos linijos, kampuotas žandikaulis. Širdis šokinėjo jai stengiantis prisiminti kiekvieną smulkmeną. Maksas. Čia.
– Panele Faringdon, gal mums vertėtų grįžti?
– Fe! – Grakščiai sušnarėjusi sijonais Selija prisėdo ant suoliuko. – Kodėl kas nors turėtų iš to padaryti kokias nors išvadas? Galų gale, lorde Bleikharstai, tokie geri draugai, kaip mes…
Tokie geri draugai?
Jo šviesybės balsas buvo persunktas abejingumo:
– Linkiu jums gero ryto, panele Faringdon. Patikėkite manimi, draugystė verčia mane paisyti jūsų reputacijos!
Veritė vos neužspringo, kai Selija suraukė antakius stengdamasi suprasti, ar šiuos žodžius galima laikyti komplimentu. Jai bežiūrint, jo šviesybė nusilenkė Selijai ir pasisuko eiti iš labirinto.
Selija pašoko ant kojų.
– Ak, sere! Privalau jus palydėti, kad nepasiklystumėte. Mūsų labirintas tuo ir garsėja, kad svečiai jame beviltiškai pasiklysta!
Veritė susmuko prie gyvatvorės. Nusprendė duoti jiems daugiau laiko išsiaiškinti, tik tada grįžti. Ji klausėsi nutolstančių balsų.
Gal labirintas ir nėra pati geriausia vieta, kai namuose knibždėte knibžda svečių. Pernelyg lengva pakliūti į spąstus, kad ir kaip puikiai pažinotum šią raizgalynę. Negali sau leisti būti užkluptai ir suteikti tetai Faringdon dingstį vėl ją nubausti.
Tačiau Maksas čia… kodėl? Ar jis iš tikrųjų mergina Seliją? Maksas? Jos gerasis švelnusis Maksas? Ar jis žino, kad ji taip pat čia? Ak, dėl Dievo meilės! Kodėl turėtų žinoti?
Veritė neprisiminė, kad būtų sakiusi jam, kas toks jos dėdė. Regis, kitą rytą po jos tėvo laidotuvių Maksas labai anksti išvyko iš kaimelio. Neturėjo susitikti su lordu Faringdonu. O jei vis dėlto išsiaiškino, kad ji čia? Veritė prikando lūpą. Padėti jai galėtų tik perimdamas iš Faringdonų jos globą. O to nepadarys net jei ir labai norėtų. Gal ir gali savo viešnagės metu priversti juos tinkamai su ja elgtis, bet jam išvykus… Nors diena buvo šilta, Veritę nukrėtė šaltukas. Tada būtų dar blogiau nei anksčiau.
Vieno dalyko Veritė neįstengė suprasti. Šiai šeimai ji nereikalinga. Jie nekentė jos. Tai kodėl tada teta Faringdon atsisako parašyti rekomendacinį laišką ir leisti jai išeiti iš šių namų?
Ne.
