Dievo meilės, mergyt! Nejau manai, kad galėčiau pasinaudoti tavimi?!
Veritės skruostai suliepsnojo.
– Aišku, ne! Tik… vis tiek aš geriau persirengsiu viršuje.
Netikėtas šypsnys sušvelnino jo gana griežtus veido bruožus.
– Jis mėgdavo kartoti, kad esi užsispyrusi maža būtybė. Sakė – kaip ir tavo motina. Gerai, tik paskubėk. Nenorėčiau, kad mirtinai peršaltum.
Veritė nuskuodė aukštyn Maksui nespėjus persigalvoti.
Kai apsirengusi savo šilčiausius apatinius ir storus naktinius marškinius Veritė įslinko atgal į virtuvę, rado majorą rausiantis spintelėse. Ji įsitaisė prie židinio ir įsistebeilijo į jį.
Rodės, virtuvėje jis jautėsi kaip namuose – viską surado lengvai, lyg būtų pratęs pasirūpinti savimi. Galiausiai prisiartino su savo radiniais: ant nudužusios molinės lėkštės gulėjo gabalėlis sūrio, kriaukšlė duonos ir du obuoliai.
– Čia viskas? – paklausė. – Toli gražu nepakaks.
Veritė pajuto, kaip vėl ima kaisti skruostai.
– Atsiprašau. Kitką suvalgiau vakarienei. Jei būčiau žinojusi, kad užsuksite… – Ketino likučius pasilaikyti pusryčiams, bet po to, ką Maksas padarė, ji buvo pasiruošusi atiduoti jam viską, ką turi.
Maksas sumirksėjo ir padėjo lėkštę Veritei į sterblę.
– Tai tau! Ne man!
Sukrėsta Veritė dėbsojo į maistą. Kada paskutinį kartą kas nors jaudinosi dėl to, ką ji valgo? Tačiau visai netroško pernelyg uoliai ieškoti atsakymo.
Pagalvojus apie maistą jos pilvas sugurgė, bet ji prisivertė pavalgyti jausdama į dūmtraukį atsirėmusio Maksas žvilgsnį. Šiek tiek užvalgius pasidarė gerokai šilčiau.
– Tau reikia gerai išsimiegoti, – netikėtai pareiškė Maksas jai baigus valgyti. – Sušildžiau židinyje plytą. Pasiimsi su savimi. Kaip jautiesi? Nebešalta?
Veritė stodamasi linktelėjo. Tai nebuvo melas. Jautėsi kur kas geriau nei prieš porą valandų.
– Labai gerai. Dabar eik.
– Labos… labos nakties, Maksai ir… ir dėkoju jums, – tarė ji beviltiškai virpančiu balsu ir užsimerkė stengdamasi sustabdyti ašaras.
Galinga ranka apsivijo jai aplink pečius ir prisitraukė artyn į glėbį. Veritė pajuto, kaip prie plaukų trumpam prigludo jo lūpos, ir pasisukusi stipriai jį apkabino.
– Nedaug tepadėjau. Labanakt, brangioji. Nepamiršk plytos. – Maksas paleido ją ir švelniai stumtelėjo židinio link.
Veritė atsiklaupė įvynioti plytos į flanelės atraižą, kurią buvo paruošęs jos gerasis didvyris, ir žvilgtelėjo aukštyn.
– Ar dar kada nors jus pamatysiu?
Jo lūpos įsitempė.
– Mums geriau nesusitikti, mažyle. Neturiu ko tau pasiūlyti. Patikėk, tavo dėdei aš visai nepatikčiau. Eik. Jau eik. Jei neprieštarauji, aš dar valandėlę pasėdėsiu, pasišildysiu. – Maksas atsisėdo į jos atlaisvintą kėdę.
– N-ne. Prašom. Bet ar nebūtų jums šilčiau smuklėje?
Maksas krestelėjo galvą.
– Ne, tikrai ne. Labanakt.
– Labanakt, – nenoriai sukuždėjo Veritė.
Atatupsta ji nuslinko iki durų nenorėdama paleisti jo iš akių, kol galiausiai neliko kitos išeities. Kai pasiekė duris, Maksas žvilgtelėjo į ją ir nusišypsojo. Šypsena sušvelnino griežtus jo veido bruožus ir suminkštino Veritės širdį.
Maksas sėdėjo stebeilydamasis į ugnį ir nekęsdamas pats savęs. Na ir bjauri painiava. Jis velniškai pavėlavo. Jei būtų anksčiau sužinojęs, kaip pakrypo Skoto reikalai… žinoma, kad būtų ko nors ėmęsis. Skaudėjo širdį dėl našlaičiu likusio vaiko. Visa laimė, kad bent dėdė atvažiuoja jos pasiimti. Mergaitė turi šeimą, bus kas ja pasirūpina. Vis dėlto protu nesuvokiama, kodėl ji čia palikta viena.
Maksas susiraukė. Turint galvoje, ką ji padarė, visiškai įmanoma, kad panelė Veritė Skot sąmoningai liko namelyje. Juk daug lengviau iš jo išsliūkinti niekieno nepastebėtai.
Jis apžvelgė mažą kambarėlį. Tuščias ir niūrus, tačiau bent jau švarus. Be abejo, Veritė pasidarbavo. Pasak kaimiečių, Skotas pastaruoju metu gyveno visiškai atsiskyręs, priklausomas nuo opijaus, ir nieko kito neįsileisdavo į namelį.
Maksą nukrėtė šiurpas. Aišku, netekęs rankos Skotas jautėsi siaubingai, bet savižudybė… Jis vėl susiraukė. Greičiausiai ne vien ranka kalta. Prisiminė, ką jam pasakojo… Maksai, velniškai apmaudu. Atrodo, grįžęs po Vaterlo [Vienas didžiausių XIX a. mūšių, įvykusių tarp Napoleono Bonaparto ir sąjungininkų kariuomenių.] vargšelis sužinojo, kad jo žmona mirė gimdydama. Girdėjau, nuo tada jis geria laudanumą [Opijaus tinktūra.]. Kodėl tau nenuvykus pažiūrėti, gal galėtum jiems padėti? Aš mėginau, bet jis net durų neatidarė. Mačiau tik dukrą. Išėjo ir atsiprašė. Sakė, jis nekaip jaučiasi…
Ne. Jis dėl to nekaltas… Vis dėlto jei Skotas nebūtų nukreipęs šautuvo durtuvo… Garbinga mirtis kovos lauke Maksui Bleikharstui neatrodė tokia jau didelė tragedija. Jei nebūtų pasidavęs primygtiniams šeimos reikalavimams vykti į ambasadą Vienoje, gal būtų daug anksčiau išgirdęs apie Skoto vargus ir įstengęs ką nors padaryti. Deja, dabar beliko tik gedėti.
Net negali pagelbėti mergaitei, miegančiai viršuje. Nuo šiol ja rūpinsis jos šeima. Jai mažiausiai reikia, kad kas nors primintų šią šiurpią naktį. Tikrai. Bus daug geriau, jeigu jis neslampinės aplinkui.
Maksas sužinos, kur ją išsiveža. Jei mergaitę priglausiančiai šeimai reikės pagalbos, gal jis galės padėti anonimiškai, tačiau niekaip kitaip nesikiš į jos gyvenimą.
Vos išaušus Veritė nusileido laiptais žemyn apgailestaudama, kad pakluso Maksui ir viską, ką turėjo, suvalgė vakarienei, užuot pasilikusi šį tą pusryčiams. O ką padarė su savo šlapiais drabužiais praėjusią naktį? Aišku, kad paprasčiausiai nutrenkė ant grindų miegamajame, tik šįryt jų kažkodėl nematyti nė ženklo.
Veritės skrandis viltingai sugurgė. Ji nekreipė dėmesio. Turės pasikurti židinį ir susiradusi savo apdarus išsidžiovinti. Kuro dar šiek tiek liko.
Ji nutipeno į virtuvę ir nustėro. Ugnis židinyje skaisčiai liepsnojo, o drabužiai buvo pasverti ant kėdės atkaltės. Beveik sausi.
Ašaros ėmė dilgčioti akis, ir Veritė apsižvalgė. Ant stalo gulėjo keturi kiaušiniai, gabalėlis kumpio, kepaliukas šviežios duonos, gumulėlis sviesto, truputis sūrio ir šeši obuoliai. Ir ąsotėlis – ji dirstelėjo vidun – pieno. Ašaros pasruvo skruostais. Sprendžiant iš liepsnojančio židinio, Maksas visai neseniai išėjo. Praleido
