neteks žado iš sielvarto ir liausis rietis bent jau dienelei kitai. („Spausk pedalą, truputį padidink greitį, tai padės išlyginti automobilį.") Ir Dievas liudytojas – Endrių kankins kaltė! Visą likusį gyvenimą jis graušis nagus, kad pametė mane. („Dabar lėtink, palengva, ir įjunk avarinius žibintus, gerai, gerai, mes vis dar gyvos.")
Kai automobilis galiausiai saugiai sustojo kelkraštyje, sėdėjau nepajėgdama suvaldyti drebulio, širdis pašėlusiai daužėsi į šonkaulius kaip palaida langinė.
– Jėzaujėzauačiūtaujėzau, – monotoniškai šnabždėjau, apgraibomis ieškodama mobiliojo telefono.
O varge, buvau ne ryšio zonoje (savaime suprantama). Palaukiau kelias akimirkas, tada paklususi likimui nusprendžiau daryti tai, ką privalau. Išlipau iš automobilio į žvarbią kovo lijundrą apžiūrėti sprogusios padangos. Atsidariusi bagažinę išsitraukiau kėliklį ir atsarginį ratą. Nors niekada nebuvau keitusi rato, maždaug įsivaizdavau, kaip tai daroma. Pro šalį vis pravažiuodavo vienas kitas automobilis, pašventindamas mane ledinėmis čiurkšlėmis. Prisitryniau pūsles ant rankų, nusilaužiau nagą, susigadinau batus, išsiterliojau purvu ir ratų tepalu. Niekas nesustojo padėti. Nė vienas nusmurgęs žmogėnas. Niekas net nesiteikė sulėtinti greičio. Nusikeikiau supykusi ant negailestingo pasaulio ir šiek tiek didžiuodamasi, kad pati pakeičiau ratą. Vėl įlipau į automobilį, kalendama dantimis, pamėlusiomis lūpomis, visa permirkusi ir murzina. Važiuodama namo tegalėjau galvoti apie vonią, karštą punšą, per televizorių rodomą madų laidą „Project Runway" ir flanelinę pižamą. Deja, manęs laukė vieni nemalonumai.
Kaip buvo galima spręsti pagal įkalčius, mano škotų terjeras Angusas įsigudrino pragraužti neseniai dažytų virtuvės durų apsauginę užšovą ir išsitraukti iš šiukšlių dėžės skardinę abejotino šviežumo vištienos, kurią buvau ten įmetusi dar ryte. Tiesą sakant, ne abejotino šviežumo, o kaip reikiant pašvinkusią. Sušveitęs tą nelemtą vištieną vargšas šunelis smarkiai sublogavo ir nutaškė vėmalais visas virtuvės sienas. Taip aukštai, kad geltonai žali tulžies dryžiai margavo net ant sieninio laikrodžio su katinu. O drėgnų išmatų pėdsakas vedė į svetainę, kur radau Angusą, tysantį ant pastelinių spalvų rytietiško kilimėlio, kurį buvau ką tik išvaliusi. Mano augintinis bjauriai atsiraugėjo, vangiai amtelėjo ir kaltai pavizgino uodegėlę viduryje telkšančių vėmalų.
Taigi nebuvo nei vonios, nei madų eksperto Timo Gano laidoje „Project Runway", nei karšto punšo.
Paklausite, ką tai turi bendra su prasimanytu vaikinu? Ogi tą, kad balikliu ir vandeniu šveisdama kilimą, be to, stengdamasi emociškai parengti Angusą žvakutei, kurią veterinaras patarė panaudoti kaip gydymo priemonę, nejučia užsisvajojau.
Štai važiuoju namo ir sprogsta automobilio padanga. Aš sustoju, susirandu mobilųjį telefoną ir taip toliau, ir panašiai. Bet kas gi čia? Kitas automobilis sulėtina greitį ir sustoja šalia manojo. Tai, leiskite pagalvoti, tausojantis aplinką modelis.
Dar pastebiu medicinos tarnybos lipduką ant stiklo. Gailestingasis samarietis, kuris pasirodo esąs aukštas stuomeningas vyrukas arti trisdešimties, prisiartina prie mano mašinėlės. Pasilenkia. Sveikinasi. Ir štai… toji akimirka, kai žiūri į kažką ir tiesiog… Pokšt triokšt keberiokšt! Tiesiog žinai, kad jis – tas vienintelis!
Savo svajonėse aš mielai priimu samariečio siūlomą pagalbą. Po dešimties minučių jis patraukia į šalį kėliklį, priveržia atsarginio rato varžtus, įdeda senąjį su sprogusia padanga į bagažinę ir ištiesia man vizitinę kortelę. Vajatas Toks ir toks, Vaikų chirurgijos skyriaus gydytojas. Štai taip.
„Paskambink man, kai pasieksi namus, noriu žinoti, kad laimingai parvažiavai, gerai?" – šypsodamasis paprašo vyrukas. Pokšt triokšt keberiokšt! Jis greitosiomis užrašo ant vizitinės kortelės namų telefono numerį, o aš svaigstu, gėrėdamasi žavingomis duobutėmis skruostuose ir ilgomis blakstienomis.
Valyti vėmalus tapo gerokai smagiau.
Savaime suprantama, kuo puikiausiai žinau, kad ne malonus ir dailus gydytojas pakeitė mano automobilio ratą. Niekam nesakysiu, kaip buvo. Tai tik paprasčiausias būdas pabėgti nuo tikrovės. Tiesa? Ne, jokio Vajato nėra (bet man visada patiko šis oriai skambantis kilnus vardas). Deja, toks vyrukas per geras, kad būtų tikras. Aš nepulsiu pasakoti visiems iš eilės apie vaikų chirurgą, kuris pakeitė mano automobilio ratą. Žinoma, ne. Kaip minėjau, pasilaikysiu jį tik sau, kad palengvintų psichologinę adaptaciją. Juk senokai neturėjau išsigalvoto vaikino. Tiksliau tariant, iki pat pastarųjų dienų.
1
– Ir šiuo vieninteliu sprendimu Linkolnas pasuko Amerikos istoriją kita vaga. Jis buvo vienas iš labiausiai nemėgstamų savo meto politikų, o dabar laikomas iškiliausiu mūsų šalies prezidentu, kuriam pavyko išsaugoti jos vienybę. Galbūt niekam taip ir nepasiseks jo pranokti.
Man užkaito skruostai… Mes tik pradėjome skyrių apie JAV pilietinį karą, o tai pats mėgstamiausias mano kursas. Deja, vyresniąją klasę buvo ištikusi penktadienio popietės koma. Tomis Mičeneris, geriausias iš visų mano kada nors turėtų mokinių, ilgesingai spoksojo į Kerę Bleik, kuri kaip tik tiesė jam raštelį, o jis niekaip nepajėgė pasiekti. Tad pasikvietė į pagalbą Hanterį Greistoną IV. Tuo pačiu metu miela ir geraširdė Ema Kirk, kuri savo nelaimei gyveno namuose, o ne bendrabutyje, ir buvo atskirta nuo šauniausių klasės vaikų, irgi pakėlė akis nuo suolo. Ji iki ausų įsimylėjusi Tomį ir kuo puikiausiai žino apie jo aistringą susižavėjimą Kere. Vargšelė.
– Na, kas galėtų įvertinti priešingus požiūrius? Atsiras bent vienas?
Iš lauko atsklido juokas. Mes visi sužiurome. Anglų kalbos mokytoja Kikė Gonzales vedė pamoką kieme, nes diena buvo giedra ir graži. Jos mokiniai neatrodė nei išsiblaškę, nei sukiužę. Po galais! Reikėjo ir man išsivesti saviškius į lauką.
– Truputį pasufleruosiu, – toliau kalbėjau aš, žvelgdama į bereikšmius veidus. – Valstijų teisės prieš federalinę kontrolę. Sąjunga prieš išstojimą iš jos. Valdymo laisvė prieš visų žmonių laisvę. Vergai ar laisvi žmonės? Ką, jau nebeliko laiko?
Kaip tik tą akimirką suskambo varpelis, skelbiantis pamokos pabaigą, ir letargo ištikti mano mokiniai, kaipmat prisikėlę gyvenimui, puolė prie durų. Stengiausi nereaguoti į tai asmeniškai. Paprastai vyresnėliai labiau domėdavosi mano dėstomu dalyku, bet šiandien – penktadienis. Be to, jie išvarginti egzaminų, kuriuos turėjo atlaikyti savaitės pradžioje. Ką jau kalbėti apie vakare laukiančius šokius. Aš suprantu. Mūsų mokykla, kurioje mokosi turtingų tėvų atžalos, – tipiška Naujosios Anglijos privati mokymo įstaiga. Įspūdingi mūriniai pastatai, kaip ir dera, apaugę gebenėmis, apsupti magnolijų ir sedulų, su smaragdinėmis futbolo ir lakroso4 vejomis. Ir įsipareigojimas, kad už atskiro namo kainą mes parengsime jų vaikus studijoms pasirinktame koledže – Prinstone, Harvarde, Stenforde ar Džordžtaune. Ši mokykla, įkurta 1880 metais, atrodė tarsi mažas savitas pasaulėlis. Dauguma mokytojų gyveno jos teritorijoje, o tie nedaugelis (įskaitant mane), kurie turėjo būstą mieste, buvo tokie pat netikę kaip mokiniai, kiekvieną penktadienį laukiantys nesulaukiantys paskutinės pamokos, kad galėtų lėkti namo.
Tačiau šį penktadienį man būtų didžiausia laimė likti mokykloje ir budėti šokiuose ar stebėti lakroso treniruotę. Velniai rautų, tokia proga sutikčiau net valyti tualetus. Žodžiu, daryčiau viską, kad tik nereikėtų daryti to, ką privalau.
– Sveika,
Žaidimas ant žolės su guminiu kamuoliu ir lazdomis.
