esu nepaprastai laiminga be palydovo dar vienose vestuvėse ir man nė trupučio nerūpi vyrai, bet jeigu jūs nieko sau, ne vyresnis nei keturiasdešimt penkerių, patrauklus, finansiškai apsirūpinęs ir tvirtos moralės, ateikite čia!" O kad jau man sykį pavyko rasti reikiamą išraišką, nutrinti ją nuo veido būtų ne ką lengviau, nei suskaldyti atomą.
Bet kas žino? Galbūt kaip tik šiandien mano akys įsmigs į nepažįstamąjį, kuris taip pat yra vienišas ir puoselėja realias viltis. Na, tarkime (sakau tai tik kaip pavyzdį), vaikų chirurgą ir… triokšt pokšt keberiokšt! Mes jau žinome, kad esame skirti vienas kitam. Tik, deja, dėl savo plaukų geriausiu atveju atrodau kaip kokia kūtvėla čigonė, o tiksliau, kaip komikė Džilda Radner. Turiu neužmiršti paskambinti egzorcistui, kad išvarytų iš mano plaukų piktąsias dvasias, kurios laužo plaukų šepečius ir šukas.
Hmm. Akiratyje pasirodė patrauklus vyrukas. Ekscentriškas, perkaręs, su akiniais. Aiškiai mano skonio. Tačiau jis pastebėjo mano žvilgsnį ir akimirksniu griebė už rankos greta stovinčią moterį. Džiugiai jai nusišypsojęs pabučiavo į lūpas ir nervingai sužvairavo mano pusėn. „Gerai jau gerai, nereikia gąsdintis, – mintyse nuraminau jį. – Supratau tavo siunčiamą žinią." Regis, visų vyrų iki keturiasdešimt penkerių žvilgsniai sakė tą patį. Buvo čia ir keli aštuoniasdešimtmečiai. Vienas iš jų man šypsojosi. Hmm. Ar aštuoniasdešimtmetis pernelyg senas? Galbūt man kaip tik ir reikia vyresnio vyro? Galbūt gaištu laiką tiems, kurių prostata vis dar veikia, o kelių sąnariai nepakeisti? Galbūt metas pagalvoti apie nusenusį turtingą gerbėją? Senasis vyrukas kilstelėjo žilus vešlius antakius, bet jo žavėjimąsi tokia saldžia jauna būtybe kaip aš staiga nutraukė žmona, skaudžiai bakstelėjusi jam alkūne ir apdovanojusi mane nepalankiu žvilgsniu.
– Nesijaudink, Greise, netrukus ateis ir tavo eilė, – griausmingu balsu nuramino mane teta.
– Niekada negali žinoti, teta Meivė, – meiliai nusišypsojusi atsakiau. Aštuntą kartą išgirdusi šį prasmingą palinkėjimą, jau pradėjau svarstyti, gal išsitatuiruoti sau ant kaktos: „Aš nesijaudinu. Netrukus ateis ir mano eilė."
– Ar tau sunku matyti juodu kartu?! – išrėkė teta Meivė.
– Ne. Nė truputėlio, – pamelavau nesiliaudama šypsotis. – Labai džiaugiuosi, jog jie susitikinėja.
Na ir kas, kad „džiaugiuosi" per skambiai pasakyta. O kas man belieka? Viskas taip sudėtinga.
– Tu narsuolė! – pareiškė teta Meivė. – Esi vieniša narsi moteris, Greise Emerson, – dar kartą pakartojo ir nuspūdino ieškoti kitos aukos.
– Na ir komplimentas, – pakomentavo mano sesuo Margareta ir įsitaisė greta prie staliuko. – Ar jau dairaisi kokio tinkamo aštraus įnagio venoms persipjauti? O gal svarstai galimybę nusinuodyti smalkėmis?
– Tik paklausyk, ką kalbi, didžioji jautruole. Tavo seseriškas rūpestis išspaudė man ašaras.
Ji išsišiepė.
– Tikrai? Gali drąsiai guostis vyresnei sesei. Nugėriau didelį gurkšnį džino su toniku.
– Šiek tiek pavargau nuo žmonių, kurie giria mane už narsą, tarsi būčiau kokia jūrų pėstininkė, užplaukusi ant minos. Juk būti vienišai nėra pats blogiausias dalykas pasaulyje.
– Norėčiau būti vieniša visą laiką, – atsiliepė Margo, žiūrėdama į besiartinantį savo sutuoktinį.
– Sveikas, Stiuartai, – meiliai pasilabinau. – Šiandien nemačiau tavęs mokykloje.
Stiuartas dirbo psichologu mūsų privačioje mokykloje ir, tiesą sakant, būtent jis pranešė man apie laisvą istorikės vietą prieš šešerius metus. Sesers vyras labai paisė kanonų… Baltutėlaičiai marškiniai su standžia apykakle, liemenė su rombais, odiniai nesuvarstomi batai su kutais, išpuoselėta barzdelė. Šis ramus ir malonus žmogus susipažino su Margareta universitete ir tapo ištikimu jos tarnu visiems laikams.
– Kaip laikaisi, Greise? – pasiteiravo jis ir ištiesė dar vieną taurę mano mėgstamo gėrimo – džino su toniku ir citrina.
– Kuo puikiausiai, Stiuartai, – atsakiau.
– Sveika, Margareta, sveikas Stiuartai! – šūktelėjo teta Redžė iš šokių aikštelės. Paskui pastebėjo mane ir suakmenėjo. – Ak, sveika, Greise. Taip puikiai atrodai. Aukščiau galvą, brangute. Tu dar šoksi per savo vestuves vieną gražią dieną, kuri netruks išaušti.
– Negali būti, dėkui, teta Redže, – atsiliepiau aš ir išraiškingai dėbtelėjau į seserį. Redžė apdovanojo mane liūdna šypsena ir nuslinko liežuvauti toliau.
– Man vis dar tai atrodo nenormalu, – pareiškė Margo. – Ir kaip Endrius su Natali galėjo… Jėzau Kristau su erškėčių vainiku! Man tai galvoje netelpa. O, beje, kur jie?
– Kaip tu, Greise? Ar tik dediesi, kad viskas gerai, brangute, ar taip išties yra? – pasidomėjo mama, kaip tik prisiartinusi prie mūsų staliuko. Tėtis, kuris stūmė vežimėlį su savo senutėle motina, irgi netruko prisistatyti.
– Jai viskas gerai, Nense, – nekantriai išpyškino jis. – Tik pažvelk į ją! Argi tau taip neatrodo? Palik ją ramybėje! Daugiau nekalbėk apie tai.
– Užsičiaupk, Džimai! Aš pažįstu savo vaikus. Ir žinau, kas juos žeidžia. Geri tėvai gali kalbėti. – Ji nuvėrė sutuoktinį reikšmingu šaltu žvilgsniu.
– Geri tėvai? Aš ir esu geras tėvas, – nieko nelaukęs atkirto tėtis.
– Jaučiuosi puikiai, mama. Tėtis teisus. Tiesiog nuostabiai. Tik pažvelkite, kaip puikiai atrodo Kitė!
– Beveik taip pat šauniai kaip per pirmąsias vestuves, – patvirtino Margareta.
– Ar jau matei Endrių? – nesitvėrė mama. – Ar tau sunku, brangute?
– Man viskas gerai, – pakartojau. – Kuo puikiausiai. Mano devyniasdešimt trejų metų mėmė5 pabarškino ledukus aukštoje viskio taurėje.
– Kaip Greisė nesugebėjo išsaugoti vyro, jeigu kare ir meilėje visos priemonės tinkamos?
– Čia bent jau visi gyvi! – įterpė trigrašį Margareta. Mėmė nekreipė dėmesio į ją, tik dygiomis traiškanotomis akimis spoksojo į mane.
– Man buvo vieni niekai susirasti vyrą. Vyrai mylėjo mane. Kadaise buvau tikra gražuolė. Juk žinai, – suvebleno ji.
– Ir dabar esi, – atsiliepiau. – Tik pažvelk į save! Kaip tau pavyksta, mėmė? Neatrodai nė diena vyresnė nei šimto dešimties.
– Greise, būk gera, – bejėgiškai sumurmėjo tėtis. – Neliek žibalo į ugnį.
– Juokis, kiek tik nori, Greise. Mano jaunikis niekada manęs nepaliko. – Mėmė išmaukė „Manhatano" kokteilio likutį ir ištiesė taurę tėčiui, o šis klusniai ją paėmė.
– Tau
Močiutė (pranc.).
