Ne. Nusprendžiau nevelti į tai brolių. Pernelyg komplikuota. Beje, nuo kada tave domina…
– Ne Denis, tas kitas, kuris kalbasi su juo.
Arielės nurodytas vaikinas Šenon buvo kažkur matytas. Tačiau jo kūnas…
– Kas yra? Kas jis toks? Pažįsti?
– Ne, nemanau. Prisiminčiau, – sumurmėjo Šenon, tiriamai nužvelgdama vaikiną nuo pečių iki liemens – tobulos proporcijos. Jis vilkėjo standžius baltos spalvos medvilninius marškinius, viršutinė saga buvo prasegta, tamsus kaklaraištis atlaisvintas. Kelnės puikiai gludo prie kojų ir sėdmenų, buvo akivaizdžiai siūtos, o ne pirktos gatavos. Jis atrodė šauniai. Tamsūs plaukai ir tai, kaip jis atlošdamas galvą juokėsi, kaip šypsojosi…
– O, Dieve, – stodamasi pasakė Šenon ir susigrūdo nebaigtą rašyti raštelį atgal į rankinę. – Tai Neitas Breneris.
– Kas?
– Denio draugas. Nemačiau jo šimtą metų.
– Tai bėk ir sužinok, ar jis dar nevedęs. Juk jis tikras gražuolis.
Šenon linktelėjo ir nuėjo prie Neito, įdėmiai jį stebėdama, ar nebus apsirikusi. Tikrai taip. Kuo arčiau ėjo, tuo aiškiau matė, kad berniukas, kuris, galima sakyti, užaugo su jos šeima, jau nebebuvo berniukas. Kaip tai nutiko? Kaltas, žinoma, laikas, bet kadangi ji taip ilgai nematė Neito, jos atmintyje jis tebebuvo liesas aštuoniolikmetis, kuris su trylikamete savo draugo seserimi elgėsi, švelniai tariant, įžūliai. Visgi ne įžūliau nei broliai. Visi keturi buvo nepakenčiami. Jie šaipydavosi iš Šenon plaukų, troškimo vaidinti. Nepadėjo ir tai, kad jie būdavo verčiami ateiti į pasirodymus, kuriuose ji pozuodavo, šokdavo ir plėšdavo nedarnias dainas. Ji versdavo juos praleisti rungtynes. O tai buvo nedovanotina klaida.
Keturių vyresnių jos brolių pokalbių temos nuolatos sukdavosi apie sportą. Visostemos. Net jei kalba pakrypdavo, pavyzdžiui, apie knygas, šios būdavo apie sportą. Filmai – apie sportą. Na, gerai, – sportą ir automobilių avarijas, bet visvien susiję su sportu. Moterys arenoje pasirodydavo tik tais atvejais, jei praeidavo komandos testą. Jeigu ėjo iš proto dėl Notre Dame, būdavo priimamos. Dėl Yankees? Priimamos. Vienintelis kintamasis buvo Boston Celtics. Komanda nebuvo iš mėgstamiausių, bet broliai ją pakentė.
Šenon visada nujautė, kad Neitas kitoks; lyginant su jos chuliganais broliais, jis atrodė mąslesnis, rimtesnis, tačiau jam išvykus studijuoti, ji dar buvo jauna ir greitai liovėsi mąsčiusi apie jo kitoniškumą.
Virsmas iš paauglio vyru Neitui akivaizdžiai išėjo į naudą. Dabar jam kaip ir Deniui turėjo būti trisdešimt dveji. Šenon niekada nelaikė jo gražuoliu. Taip, pakenčiamu, galbūt mielu. Bet seksualiu? Nieku gyvu.
– Ei, Princese, – kreipėsi į Šenon Denis, kai ši priartėjo tiek, kad galėjo girdėti jų pokalbį. – Tik pažiūrėk, kas atvyko.
Neitas kilstelėjo antakius ir nusišypsojo dar plačiau.
– Negali būti, kad tai Šenon.
– Gali, ir yra, – patvirtino šioji, ir kitą akimirką juodu jau puolė vienas kitam į glėbį; jausmas buvo keistas dėl daugybės priežasčių. Visų pirma, dėl Neito krūtinės. Prie jos prisispaudusios Šenon krūtys jai kėlė įvairiausių pojūčių, į kuriuos ji visgi nematė reikalo kreipti dėmesį. Šį vaikiną ji pažinojo kone nuo gimimo. Buvo mačiusi net vilkintį Žmogaus Voro kostiumą. Tai buvo mėgstamiausia Neito apranga, kartais jis dar mėgdavo apsivilkti apsiaustą ir nešiotis lengvą kardą.
Šenon atsitraukusi nuo Neito pažvelgė jam į veidą.
– Kur, po galais, basteisi? Nemačiau tavęs visą amžinybę.
– Kur tik nebuvau. Tačiau istorija pernelyg nuobodi, kad dabar tave ja varginčiau. Verčiau papasakok apie save. – Neitas nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, paskui dar kartą, tik jau lėčiau ir įdėmiau. – Neskaitant to, kad… suaugai.
– Taip nutinka, – pasakė Šenon. – Tu taip pat.
– Prisipažįstu, subrendau. Tačiau drįsčiau abejoti, kad suaugau.
– Vis dar slepi tualetuose vyšnines bombas?
Neitas su Deniu prapliupo kvatotis.
– Ne, – atsakė Neitas. – Didžiuojuosi galėdamas pasakyti, jog lioviausi tai daręs.
– Šiokia tokia pažanga, – tarstelėjo Šenon. – Grįžai vestuvėms?
– Ne, paprasčiausiai taip sutapo, kad atsirado reikalų. Parduodu tėvo firmą. Ir ieškau pirkti butą.
– Parduodi tėvo… O Dieve. Taip, girdėjau apie tavo tėvą. Užjaučiu. – Prieš dvejus metus mirus ponui Breneriui, Šenon ketino Neitui parašyti.
– Ačiū, – neva nerūpestingai padėkojo anas, tačiau jo žandikauliai įsitempė.
Šenon nė nebūtų to pastebėjusi, jei nebūtų taip nemandagiai į jį spoksojusi.
– Ar kas nors nutiko jūsų namams Greimersyje?
– Mama juos pardavė. Dabar gyvena Tel Avive. Antrą kartą ištekėjusi. Dirba universitete.
– Oho, kokie pokyčiai.
– Tiesą sakant, ne tokie ir dideli. Tiesiog jūs, Ficdžeradai, esate neįtikėtinai sėslūs, štai ir viskas. Tai ar tame didžiuliame rausvo smiltakmenio name dabar gyvenate tik judu su Breidžiu?
– Ir tėvai.
– Atleiskite, kad pertraukiu, – atsiprašė Denis. – Bet einu pamėginsiu pašokdinti Megan. – Jis kumštelėjo Neitui į krūtinę. – O tu gali papasakoti Princesei savo nuotykius. Ir gerąsias naujienas.
Šenon stebėjo savo brolį, panyrantį į patį besilinksminančiųjų sūkurį.
– Tai jie tave vis dar vadina Princese?
Šenon nukreipė į Neitą akis ir atsiduso.
– Jau atsisakiau minties priversti juos liautis. Jie siaubingi. Nesuprantu, kodėl Denis tau vis dar patinka.
Neitas paėmė ją už rankos virš alkūnės, ir Šenon tarsi elektra perliejo.
– Tavo broliai dėl tavęs pasiruošę paaukoti gyvybes.
– Kada? – paklausė ji.
Neitas nusijuokė – jo juokas buvo gerokai sodresnis nei tada, kai jam buvo aštuoniolika.
– Kaip tavo sesuo? – keisdama temą, paklausė Šenon.
– Ištekėjusi. Turi vaiką. Mažą mergaitę. Jie gyvena Montake.
– Gera žinia.
Neitas pažvelgė į šokių aikštelę.
– Nori pasiausti?
Šenon
