style="font-size:15px;"> Visi, kuriems yra tekę bendrauti su Neitu, turėdavo suprasti, jog aukšta kakta yra didelis privalumas ir jis galėtų augintis gerokai ilgesnes nei kitų žandenas.
– Esi gražus, – pasakė Šenon. Ir sustingo. Visai neketino to ištarti garsiai.
Neitas buvo bekeliąs prie lūpų bokalą, bet staiga suakmenėjo.
– Tu apie mane?
Ak, bala nematė. Juk Šenon turi per akis darbo, jis taip pat užsiėmęs, po šio vakaro jie veikiausiai vėl dešimt metų nesimatys.
– Apie tave. Kai mokeisi vidurinėje, maniau, kad esi visai nieko, tačiau dabar tapai tikru gražuoliu.
Užsitęsusią tylos minutę Neitas valios pastangomis mėgino nenusišypsoti.
– Turbūt turėčiau padėkoti?
– Nėra už ką. O dabar klok savo gerąją naujieną.
– Aš persikraustau. Pas jus.
Antras skyrius
Neitas stebėjo, kaip Šenon akys vis labiau išsiplečia iš nuostabos. Norėdamas nuslėpti šypseną, jis gurkštelėjo tamsaus alaus.
– Štai kaip? – jos balsas nuskambėjo be galo nerūpestingai, kaip žmogaus, kuris visai taip nesijaučia.
– Buvau apsistojęs Žirafos viešbutyje, – linktelėjęs paaiškino Neitas, – bet kadangi tavo mama tai sužinojusi kone patyrė infarktą, jau rytoj persikraustau pas jus.
– Denio, Mailso ar Timo?
– Manai, kad rizikuočiau gyvybe įsikraustydamas į kurio nors tavo brolių, išskyrus Mailsą, kambarį? – nusijuokęs paklausė Neitas. – Visi jie tikri laukiniai.
Šenon jau buvo spėjusi susitvardyti, ir Neitas dėl to apgailestavo. Bent jau išoriškai, kiek tai buvo įmanoma, ji atrodė rami, ir jam buvo smalsu, kas dedasi jos galvoje. Tas šokis… Ne pirmieji du, kurių metu jis nė nemėgino apgaudinėti savęs atrodantis geriau, nei pagal muziką judanti šimpanzė. Savo paties laimei, Neitas liovėsi dėl to jaudinęsis. Juk turėjo kitų gerų savybių. Be to, jeigu kam nors tai nepatiko, galėjo nešdintis kuo toliau.
Dabar Neitas tegalvojo apie lėtą šokį – tą, kurio metu pajuto prie krūtinės prisispaudžiant Šenon krūtis. Tą, kurį privalėjo nutraukti, nenorėdamas, kad ji pajustų jo reakciją.
Štai tau ir naujiena. Didelis įvykis, šokas, gluminanti nauja patirtis. Šenon išaugo į nepakartojamai žavią moterį. Jau vaikystėje ji buvo nepaprastas vaikas, todėl ši nuostaba pačiam Neitui atrodė nesuprantama, tačiau jis niekaip negalėjo nuspėti, kad ji taps pačia Afrodite.
Visų pirmą, jos plaukai. Tankūs, vešlūs, krentantys ant pečių – tikras degančios raudonai oranžinės spalvos stebuklas. Ypač kai ji juos pakeldavo abiem rankomis ir, nusibraukusi nuo kaklo, paleisdavo kristi ant nugaros.
– Dabar namuose daug vietos, – pasakė Šenon. – Kuriam laikui ketini pasilikti?
Taip, juodu juk šnekėjosi. Neitas visai pamiršo.
– Į Balį turiu grįžti gegužės viduryje. Bet tikiuosi apsisukti greičiau.
– Ak. O aš maniau, kad ieškai pirkti butą.
– Ieškau, – patvirtino jos žodžius Neitas, žiūrėdamas tiesiai prieš save, kad ir vėl neužsisvajotų. – Pagrindinė priežastis, kad išlaidos atsvertų kapitalo prieaugį. Butą ketinu nuomoti, bet pirmiausia, žinoma, turiu jį susirasti ir apstatyti. – Patenkintas radęs nuobodžią temą, kuri turėjo padėti jo pernelyg susidomėjusiam peniui iki vidurnakčio apsnūsti, Neitas atsiduso.
Velniava, prisiminęs, kaip laikė Šenon glėbyje, jis vėl virptelėjo – tiek tų nuobodžių kalbų apie kapitalo įplaukas.
Kai Neitas išvažiavo mokytis į Niujorko universitetą, Šenon buvo dar plokščia kaip lenta trylikmetė dramos karalienė. Jai viskas būdavo gyvybės arba mirties klausimas, ji buvo pasaulio centras, tačiau jos broliai klausytis dramų neturėjo kantrybės. Ypač kai Šenon nuolat pasirodydavo tada, kai Neitas su Deniu būdavo ką tik įtikinę merginas, jog niekas jų, įsėlinančių pas juos į namus, nesučiups, nes ponai Ficdžeraldai kaip užmušti miegodavo trečiame aukšte.
– Greimersyje?
Neitas nesuprato, kodėl ji šito klausia… Ak, taip.
– Vieta visai nesvarbi. Kaip ir buto tipas. Tai gali būti dviaukštis, vieno aukšto, vieno miegamojo butas. Svarbiausia, kad būtų Manhatane ir prižiūrimas, nes didesnę laiko dalį praleidžiu už šalies ribų, tad nenorėčiau dėl jo nerimauti; taip pat būtų neblogai, kad neštų geras pajamas. Jeigu turi kokių nors minčių ar ką nors pažįsti, įvertinčiau bet kokią pagalbą.
– Paklausinėsiu.
Kai Neitas vėl pakėlė alaus bokalą prie lūpų, Šenon, pasiėmusi vyno taurę, nusisuko į šokių aikštelę, ir jis iš palengvėjimo nusvarino pečius.
Priešais jį sėdėjo Šenon. Mažoji Šenon. Neitas ją pažinojo nuo pat savo aštuntojo gimtadienio, visus tuos dešimt metų ji buvo tikra įkyruolė. Tačiau dabar pasižymėjo apvalumais ir ilgiausiomis kojomis, turėjo gražius baltus dantis ir ryškiai žalias akis. Kaip natūralios raudonplaukės, jos veidas buvo beveik nešlakuotas, ir… o Dieve, juk jos plaukai natūralios spalvos, tai reiškia, kad jos plaukai visur…
– Prisiminiau, jog kažkas lyg buvo Flatirono rajone, – vėl atsisukdama į Neitą, pasakė Šenon.
Tiesiog nuostabu. Truktelėjimą šakume jis atsisakė net pripažinti, nes jam buvo trisdešimt dveji, o ji, galima sakyti, jam buvo kaip sesuo.
– Kiek pamenu, – tarė Neitas, palinkęs virš stalo ir skvarbiai žiūrėdamas jai į akis, – savo kambarį tu visą laiką dekoruodavai pati.
– Buvau paauglė, – nusijuokusi atsiliepė Šenon. – Tai buvo ne dekoravimas, o iliustravimas. Nepaliaujamai įsimylėdavau kino žvaigždes ar sielvartą išgyvenančius dainininkus.
– Tavo miegamasis visada atrodydavo gražiai. Ir gardžiai kvepėdavo.
– Taip, nes nebuvau iš tų laukinių, kurios palieka neskalbtą sportinę aprangą rūgti ant grindų mėnesių mėnesius.
– Ak, – atsilošdamas kėdėje pasakė Neitas. – Viskas aišku. Mes juk buvome kiaulės, tiesa?
– Kaip suprantu, nori, kad padėčiau tau apstatyti naują butą, – pavarčiusi akimis, paklausė Šenon – Daugiau nei tai, – purtydamas galvą, atsakė Neitas. – Man reikia žmogaus, kuris padėtų rasti tinkamą būstą, paskui jį apstatyti. Moteriškos rankos prisilietimas būtų labai pageidautinas. Aš statau tik paprastų konstrukcijų namus, gyvenu tai trobelėse, tai palapinėse. Rinkos visai nepažįstu. Bet jeigu esi pernelyg užsiėmusi, galėčiau ką nors nusisamdyti.
– Gal ir pavyktų senam draugui rasti šiek tiek laiko.
Užsivertęs
