style="font-size:15px;"> Šenon skruostus nudažęs raudonis išsikleidė tarsi šviesų šou. Anksčiau Neitas ją versdavo raudonuoti nepagarbiomis išdaigomis, dėl kurių ji įsiusdavo ir, jo džiaugsmui, puldavo iš kambario. Dabar jos blyškios odos ir ugningo emocionalumo kontrastas jam atrodė pernelyg žavus.
– Ketini įnešti į mūsų gyvenimą sumaišties, Neitai Breneri, tiesa? – tyliu balsu paklausė Šenon.
– Kiek tik tai žmogiškai įmanoma, – prisipažino šis. Paskui nusišypsojo, nes ką daugiau, po galais, šioje situacijoje buvo galima daryti? – Dabar atsiprašysiu.
– Žinoma, – nulydėdama jį įtartinu žvilgsniu, pasakė Šenon.
Prie baro Neitas nusprendė, kad alus jo neišgelbės. Todėl užsisakė viskio ir čia pat jį išmaukė.
– Tai ar nevedęs? – išgirdusi prie ausies kuždesį, Šenon kone paleido iš rankų taurę. Tai buvo Arielė, kuri nė kiek neatrodė apgailestaujanti prisėlinusi jai iš už nugaros it kokia vagilė.
– Kas, kur, kaip?
– Ar Neitas Breneris nevedęs? – Kad pamatytų Neitą su Deniu stovinčius minios viduryje, Arielė turėjo pasistiebti. Buvo jau vidurnaktis, bet iš troškios salės, regis, dar niekas nė neketino skirstytis.
– Ne, – atsakė Šenon. – Tačiau ilgai čia neužsibus.
– Ir neprivalo. Man užtektų vienos nakties.
Šenon susiraukusi pažiūrėjo į pusseserę. Šioji buvo visa suprakaitavusi, – kaip ir visi čia esantieji, – jai prie veido ir kaklo buvo prilipusios plaukų sruogos. Arielės šnopavimas veikiausiai buvo šokio, o ne susidomėjimo Neitu rezultatas… Visgi Šenon galėjo klysti. Arielė atrodė pasiruošusi puolimui.
– Jeigu jį įtrauksiu į korteles, turėsi veikti greitai. Kas pirmas, tas ir laimi.
– Ar matei, kaip pagavau puokštę? – paklausė Arielė. – Nekenčiu vienatvės. Iš visos širdies. Gaila, kad tas vaikinas čia ilgai neužsibus. Man patinka jo juokas. Jo humoro jausmas. Jeigu randi, iš ko pasijuokti, gyvenime gali įveikti beveik viską.
– Jau susipažinai su juo?
– Taip, – atsiduso Arielė. – Bet jį daug labiau domino pokalbis su Deniu. Akivaizdu, kad pernelyg jo nesužavėjau.
– Leisk atspėti, – pasiūlė Šenon. – Ar jie kalbėjosi apie Notre Damą?
– Galiu prisiekti, – pavarčiusi akimis, tarė Arielė, – kad net jeigu būčiau išsirengusi nuogai, nė vienas nebūtų nė mirktelėjęs.
– Abejoju. Tačiau, kiek žinau, jie nesimatė nuo koledžo laikų. Turi aptarti tiek daug įvykusių rungtynių.
– Na, jis bent jau buvo linksmas.
– Humoras taip pat viena iš savybių mano sąraše, – pasakė Šenon. – Kartu su bendromis vertybėmis. Ir gerumu.
– Nepamiršk ir šaunumo lovoje, – suskubo pridurti Arielė, vis dar tempdama kaklą, kad pažvelgtų į Neitą.
– Na, apie tai negaliu nieko pasakyti.
– Jūs nė karto?..
– Ne. Nebuvo nė menkiausio bučinio.
– Gaila.
– Jis išvyko, kai man buvo trylika.
– Dieve, kaip čia tvanku. Kodėl niekas neatidaro lango?
– Nemanau, kad tai padėtų. Viduje šimtas penkiasdešimt girtų, kaip išprotėję šokančių žmonių.
– Nepakartojama, tiesa? – plačiai nusišypsodama, pasakė Arielė. Norėčiau, kad mano vestuvės būtų kaip tik tokios. Draugiškos, nesuvaržytos. Daug alkoholio ir gero maisto. Jeigu kada nors apskritai ištekėsiu.
– Štai tam ir reikalingos mainų kortelės. – Šenon prisiminė, kaip dabar kartu gyvena Rebeka Torp ir Džeikas Donelis. Pusę laiko praleisdami Brukline, kitą – Aukštutiniame Istsaide. Šenon nujautė, kad tuodu susituoks. Jie buvo beprotiškai vienas kitą įsimylėję.
– Tu taip pat, tiesa?
Šenon veide veikiausiai atsispindėjo pavydas.
– Taip, labai norėčiau ištekėti. Kol kas visi vaikinai, su kuriais esu susitikusi, buvo smagūs. Bet tikrai ne stebuklas.
– Kartais spėlioju, ar tikėtis magijos yra per daug, – papurčiusi galvą pasakė Arielė.
– Žinoma, kad ne, – užtikrino pusseserę Šenon. – Bet kurioje geroje meilės istorijoje yra šiek tiek magijos. Tuo nė neabejoju.
Namas rausvo smiltainio fasadu buvo senų Niujorko dienų reliktas. Visi trys šio prie gatvės stovinčio pastato aukštai priklausė Ficdžeraldams, o Neitui, pradedant trečiąja klase, jis buvo virtęs tikresniais namais nei savieji.
Vidurdienį nuo jo nuvažiavęs taksi paliko Neitą stovintį su lagaminu ir vilnoniu krepšiu rankose. Nors tradicinių vestuvių pagirios dar nebuvo išsisklaidžiusios, eidamas prie raudonų durų Gramersi parko Trečiojoje aveniu, jis jautėsi kaip vaikas. Paskutinį kartą čia lankėsi prieš išvažiuodamas mokytis į Niujorko universitetą. Prieš Deniui išvykstant studijuoti grafinio dizaino į Bostoną.
Neitas pabeldė į duris belstuku, kurį ponas Ficdžeraldas buvo pakeitęs po beisbolo incidento. Šis Neitui patiko labiau. Nes buvo kuokos formos ir beldė garsiai.
Duris atidarė ponia Ficdžerald, ir Neitas vėl pasijuto esąs keturiolikos, aštuonerių ar bet kurio tarpinio amžiaus, nes ponia Fic jam vis dar atrodė tokia pati. Nors kone visi jos plaukai buvo pražilę, blyškios odos moteris, turinti daugiau strazdanų nei galėjo tilpti ant veido, nerodė beveik jokių prabėgusio laiko ženklų. Ir dar suraukta kakta. Tokia veido išraiška ji vaikščiodavo bemaž visada, atgrasindama nuo savęs kai kuriuos žmones. Tačiau Neitas žinojo, kad suraukta kakta nereiškia nieko pikto. Tokia jau buvo Denio mama – nuolat susirūpinusi dėl savo jauniklių. Ponia Fic visada sakydavo, kad gyvenime jai didžiausią nerimą kelia tyla, ir ji buvo teisi.
– Nagi, Neitai, nestovėk kaip įkaltas… – Nors ponia Fic buvo gimusi ir augusi Niujorke, jos balse vis dar buvo girdėti airiškas akcentas. – Tik muses į vidų leidi.
Neitas įvilko per slenkstį savo lagaminą ir vilnonį krepšį; pastarąjį užkėlė ant medinio suolelio, beveik tikėdamasis po juo, ant batams skirto kilimėlio, pamatyti savo sniego batus.
– Gera būti namie, – pasakė jis.
Kai šypsodamasis atsisuko į ponią Fic, ji jau taip pat šypsojosi, o tai buvo retas ir nuostabus vaizdas.
– Šie namai yra tavo tol, kol esame gyvi, berniuk.
Neitui norėjosi pulti moteriai ant kaklo – taip gera buvo vėl ją matyti. Ponia Fic jo gyvenime vaidino
