Kilkite greituoju liftu. Devynioliktas aukštas.
Priblokšta sėkmės pajėgiau tik suklapsėti akimis. Už manęs stovinčių moterų minia pasileido į priekį. Nebuvau tam pasiruošusi, todėl jos stumte įstūmė mane pro apsaugininką į liftą. Vos spėjau atgauti pusiausvyrą, kad neišsidrėbčiau ant kilimo.
– Aš taip pat kalbėjausi su Linda Pauel, – sutartinai išpyškino kelios moterys. – Tikrai, prisiekiu!
– Atsitraukite, damos, – išgirdau darbuotojo balsą ir lifto durys užsivėrė.
Kylant aukštyn, rankos ėmė prakaituoti, širdis plakė lyg pašėlusi. Aukščio nebijau. Tiesiog nekenčiu minties, kad bet kurią akimirką galiu nugarmėti žemyn ir užsimušti. Ačiū Dievui, liftas nenukrito ir sėkmingai pakilau į biurą, likus kelioms minutėms iki susitikimo – štai koks pranašumas būti vyturiu.
Registratūroje sėdinti mergina vilkėjo standų, juodą, pagal užsakymą pasiūtą kostiumėlį. Glotniai sušukuoti juodi plaukai buvo surišti į kuodelį, ant veido nekrito nė viena sruogelė. Tiesą sakant, kuodas buvo taip suveržtas, jog išoriniai darbuotojos akių kampučiai pakilo į viršų. Jos oda buvo baltut baltutėlė (dar šviesesnė už mano, nors mane beveik galima vadinti albinose), mergina atrodė lyg šmėkla arba vampyras.
– Ar čia Roiso Pauelo kabinetas? – pasitikslinau dėl viso pikto.
– Taip. – Pauelo padėjėja susiraukė ir griežtai dėbtelėjo į mane pro juodas blakstienas. – Kas jūs tokia?
– Naomė Delakrua. Esu susitarusi.
Padėjėja nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir akivaizdžiai liko nepatenkinta.
– Prašymą reikia siųsti paštu, o ne pristatyti asmeniškai. – Darbuotoja dar labiau susiraukė.
Prašymą? Viešpatie, kas šiems žmonėms?! Roisas Pauelas pats man paskambino prieš porą mėnesių! Na, gerai, skambino kelis kartus, bet aš jį ignoravau ir pati neskambinau. Neturėjau drąsos vėl susitikti su šiuo siaubingai seksualiu, sykį matytu vyru, apie kurį svajojau nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Gaila, bet mano padėtis tokia apgailėtina, kad imčiausi dirbti su pačiu velniu. (Jei skaitote šiuos žodžius, gerbiamasis Šėtone, žinokite: užsakovai mane vertina puikiai.) Kai prieš kelias dienas paskambino Linda Pauel ir paprašė susitikti su sūnumi, kad šis įvertintų, ar esu tinkama planuoti jos šešiasdešimtmetį, kvietimą priėmiau. Tai ir stengiausi paaiškinti šiai Elvyrai – tamsos valdovei.
– Man nereikia jokio prašymo. Esu…
– Brangioji, visoms reikia pildyti prašymą, formą rasite apačioje. Beje, – padėjėja prisimerkė, – kaip jums pavyko prasmukti pro Džonį?
– Tiesiog praėjau! – Numojau ranka. – Klausykite, tikiuosi, suprantate, kad man nereikia pildyti prašymo, nes jau turiu darbą. – Melavau tik iš dalies. Juk kol kas dėl nieko nesu susitarusi, nepasirašiusi jokios sutarties. – Dabar privalau pasikalbėti su ponu Pauelu.
– Nereikia taip karščiuotis.
– Atsiprašau, ką? – Ar ji apsirūkiusi? – Aš nesikarščiuoju.
– Pasakykite tai savo kraugeriškam žvilgsniui.
– Tiesiog praneškite ponui Pauelui, kad atvykau. – Aš sugriežiau dantimis.
– Dėl Dievo meilės, pati atnešiu jums prašymo formą. – Ji atsistojo. – Palaukite čia ir nieko nelieskite.
– Bet aš čia ne tam, kad…
Supratusi, jog likau viena, nutilau. Palaukite. Oi… O jeigu esu tik viena iš pretendenčių ir paraiškas dėl darbo reikėjo pildyti visoms vakarėlių planuotojoms? Lėtai nurijau seiles.
Po kelių akimirkų man į rankas įbruko krūvelę melsvų lapų.
– Štai. Užpildykite ir atsiųskite paštu.
Peržvelgiau klausimus: ką mėgstate veikti laisvalaikiu, informacija apie paskutinį vaikiną, seksualiniai įpročiai… Kas čia, po velnių? Tikrai nerašysiu! Nežinodama, ką daryti su popieriais, sugrūdau į portfelį.
– Tai reikia pildyti norint gauti darbą surengti vakarėlį ar bandant įsidarbinti jūsų biure?
– Prašymo forma skirta ne įsidarbinti, brangioji. Ji dėl galimybės tapti ponia Pauel.
Įsitikinusi, kad blogai nugirdau, giliai įkvėpiau.
– Atsiprašau, ką?
– Tik nereikia. Neapsimeskite, kad nenorite už jo ištekėti. Prieš kelias dienas žurnalas „Tattler“ išspausdino apie tai straipsnį. Nuo tada į biurą veržte veržiasi moterys.
– Norint tapti jo žmona, reikia rašyti prašymą? Rimtai?!
Koks vyras, ieškodamas gyvenimo partnerės, pateikia klausimyną?! Neįtikėtinai egoistiška! Niekinga! Pasibjaurėtina! Vis dėlto puikiai dera prie kitų šios dienos įvykių.
Lyg norėčiau dar kada nors ištekėti. Jau geriau tapčiau „Baimės faktoriaus“ dalyve ir valgyčiau kiaulės gimdą, įdarytą vabalų puvenomis ir gardžiai apteptą karvės kraujo padažu. Stengiausi kalbėti kuo ramiau ir racionaliau.
– Esu susitarusi aptarti Lindos Pauel gimimo dienos vakarėlio smulkmenas, tik tiek.
Mergina iš nuostabos pakėlė antakį.
– Vardas?
– Naomė Delakrua. – Buvau minėjusi, tačiau mandagiai nusišypsojau. Pagaliau einame teisinga linkme.
Kraujo raudonumo nagu (kaip manote, ar tai natūrali jos nagų spalva?) padėjėja perbraukė per dienos susitikimų sąrašą.
– Nagi nagi, ir ką sau manote? Sąraše jūsų nėra.
Šypsena man nuo veido nunyko.
– Patikėkite, susitikimas numatytas pirmadienį vienuoliktą valandą.
– Oi, tikiu. – Padėjėjos sarkazmas buvo toks kandus, kad jaučiau, tarytum vampyriškos iltys smigtų man į veną. – Tikriausiai įsėlino stebuklinga fėja ir ištrynė jūsų vardą.
„Jau greičiau tavo meilužis velnias“, – pamaniau ir lūpų kampučiai dar labiau nusviro.
– Prašau patikrinti dar kartą.
– Nė neketinu. Prisėskite štai ten. – Darbuotoja mostelėjo griežtų formų, pažiūrėti nepatogios kėdės link. – Pakviesiu, jei ponas Pauelas galės įterpti susitikimą į dienotvarkę. – Tada piktdžiugiškai nusišypsojo: – Tiesa, jums ant skruosto puikuojasi purvo dryžis.
– Ačiū, kad pasakėte. Labai jums dėkinga.
Kalė. Šypsena mano veide visiškai išnyko, bet nepuoliau iš karto valytis. Palaukiau, kol ji nusisuko, o tada iš širdies patryniau abu žandus. Kodėl taksi automobilis
