pragaro liepsnomis. Atsiprašymas nesugrąžins man švarkelio ir mėgstamiausio lūpdažio!
– Ar niekaip neatrasite kelių akimirkų? – išspaudžiau pro sukąstus dantis. – Ilgiau tikrai neužtruksime. Turiu keletą klausimų…
– Motinos apsilankymas sujaukė mano dienotvarkę, todėl apgailestauju, negaliu skirti nė penkių minučių.
Žinoma. Mintį supratau. Akivaizdu, kad jis nė neketina manęs samdyti ir stengiasi kuo greičiau atsikratyti. Staiga susivokiau imanti nuo Roiso stalo krašto užrašų knygelę. Mintyse skaičiavau, kiek atsiėjo mano laikas, rankinė, lūpdažis (dar dvidešimt dolerių pridėjau už moralinę žalą), nauja pora batų ir, velniai nematė, valymo paslaugos.
– Ką darote? – Jis pabaksnojo į kelį nulūžusiu pieštuko galu.
– Pirmo susitikimo išlaidų į galutinę sąmatą dažniausiai neįtraukiu, bet jums padarysiu išimtį. Štai sąskaita už šios dienos susitikimą. – Nuplėšiau popieriaus lapelį ir padaviau jam.
Roisas smalsiai peržvelgė ir nusijuokė.
– Lūpų dažai?
– Prie jūsų pastato iš manęs pavogė rankinę, kurioje buvo mano mėgstamiausi lūpų dažai.
– Apsaugos darbuotojams liepsiu viską išsiaiškinti. – Pašnekovas susiraukė. – Daugiau taip nenutiks.
– Dėkoju.
Stojo tyla.
– Ar neprieštarausite, jei čekį atsiųsiu paštu? – paklausė.
– Taip, žinoma.
Lyg būtų vilties kada nors tuos pinigus pamatyti…
– Susitikti rasiu laiko kitą kartą, pažadu. Tiesą sakant, jums ir vakarėliui planuoti skirsiu visą dieną.
Melagis – norėjau tėkšti jam į akis, bet pasidaviau.
– Gerai.
„Pirmas įrodymas, – tarė manyje tūnanti tigrė. – Tu silpnavalė. Kovok! Priversk jį pasikalbėti dabar! Nesileisk išspiriama lauk!“
– Džiaugiuosi, kad ketinate rasti man laiko. – Tigrę nutildžiau. – Puiku. Nuostabu. – Įsitikinusi, kad Roisas niekada nepaskambins, padaviau jam vizitinę kortelę. – Štai mano telefono numeris. Skambtelėkite, kai turėsite laiko susitikti.
Jis paėmė, prabėgomis užmetė akį.
– Tiesa, kai ką norėčiau aptarti dabar.
– Ar per daug nesugaišite savo brangaus laiko?
Džiaugiausi, kad įstengiau atsikirsti, bet drauge graužiausi dėl tiesmukumo. Šis vyras turi daugybę įtakingų draugų, kuriems gali prireikti vakarėlių planuotojos paslaugų. Velniava, vis dar sopa kelius.
– Padarysiu išimtį, – prakalbo Roisas. – Prieš oficialiai jus samdydamas turiu įsitikinti, kad sutinkate su tam tikra išlyga.
Oficialiai samdydamas? Nurijau seiles. Gerai, gal tikrai ketina su manimi susisiekti? Vaje…
– Išlyga? – gaudydama orą paklausiau.
– Tai būtina sąlyga, susitarimas.
– Žinau, ką reiškia „išlyga“, ačiū.
– Kol dirbsite man, – ramiai tęsė pašnekovas, – noriu, kad motinos vakarėlis būtų pagrindinis ir vienintelis jūsų renginys.
Pajutau, kaip įsitempia kiekvienas kūno raumenėlis. Turėjau susivokti vos įžengusi į biurą, bet supratau tik dabar – šis žmogus yra trigubas „V“: viešpats, valdovas ir viršininkas.
– Pats esate vadovas, todėl, tikiuosi, suprantate, kad nenoriu niekam kitam perleisti teisės priimti sprendimų.
– Taip, – pripažino Pauelas, bet nenusileido.
Jis ne tik trigubas „V“, bet dar ir „Š“ – šunsnukis.
– Galiu patikinti, kad vienu metu sugebu organizuoti keletą renginių.
– Neabejoju.
– Niekada neleidžiu vienam darbui užgožti kito.
Niekuomet tuo pat metu ir neturėjau tiek renginių, kad tektų jaudintis.
– Neabejoju jūsų gabumais.
Roisas kantriai laukė atsakymo, o aš taip susinervinau, kad vos susilaikiau netreptelėjusi.
– Jei reikalaujate, kad…
– Taip, reikalauju.
– Tai būsiu priversta sutikti.
Nuoširdžiai tikiuosi, kad greitai kokia nors moteris parodys Pauelui jo vietą – po septynių su puse centimetrų aukščio plonytėliu kulniuku. Lyg būtų perskaitęs mano mintis, Roisas atsakė šypsena: „Tik ne šiame gyvenime.“ Tikriausiai prabudo mano instinktai, nes panižo delnas užvožti pašnekovui taip, kad daugiau nesivaipytų. Patėvis Džonatanas pasakytų, jog netikėtas poreikis smurtauti tėra besivežiantis lauk paaugliškas maištingumas, ar kokią panašią kvailystę.
– Susitarėme?
– Pirmiausia turėtumėte sutikti su mano sąlyga, – tariau. – Tikiuosi du ar tris kartus didesnio užmokesčio. Būtų teisinga, juk atsisakysiu kitų klientų.
– Žinoma.
Nesispyrioja? Kodėl nesispyrioja? Taip lengvai ir netikėtai sutiko, kad vos nenuvirtau nuo kėdės! Gal reikėjo paprašyti dar daugiau?
– Samdote mane, nors dar neatsiunčiau žadėtos sąmatos ir noriu trigubai didesnio atlygio?
– Taip. Ir nepamirškite, kad pirmą sąskaitą iš jūsų jau gavau. – Roisas pamojavo lapu iš užrašų knygelės. – Šiuos skaičius trigubinsime dabar ar vėliau?
– Tiks ir vėliau. – Vos jo neapkabinau. Vos. – Paskambinkite, kai atsilaisvinsite. Turime aptarti keletą detalių, kad galėčiau pradėti ruoštis.
Nežinojau, ką daugiau pasakyti, todėl atsistojau. Pauelas perbraukė pirštu per kalendorių ir susiraukė.
– Na, po galais. Ateinančias dvi savaites visiškai neturiu laiko. Skrendu į Arizoną, ten perkame lėktuvą „Piper Dakota“, negaliu atidėti, – paaiškino. – Ar jums tiktų antradienį, šešioliktą dieną, dvyliktą valandą? – Linktelėjau ir jis pridūrė: – Papietausime „Mykal“.
– Gerai.
Nė kiek nenustebau, kad Roisas gali taip greitai gauti staliuką garsiame itališkame restorane. Paprastiems mirtingiesiems, jei pasiseka, laisvas stalelis atsiranda po dviejų mėnesių. Žinau iš patirties.
Roisas
