testosteronui?..
Roisas pasveikino mane seksualia šypsena. Man apsvaigo galva, burna išdžiūvo ir gerklėje pajutau kažkokį gumulą. Ši šypsena mirtina. Tikra moterų žudikė. „Bėk! – šaukė sveikas protas. – Nešdinkis iš čia!“
Kur dingo nuovoka? Sumanumas? Įgimti instinktai? Netrukus kalbėsiuosi su šiuo tobulu vyru, gal net paspausiu jo tobulą ranką. Kai apie tai pagalvojau, mano nervų sistema įjungė dar aukštesnę pavarą. Kaip galiu spausti ranką, kai mano pačios delnai šlapi kaip pelkė?! Reikia ko nors imtis, kad nusiraminčiau. Ko? Patėvio patarimas nervinantį žmogų įsivaizduoti nuogą šiuo atveju negelbėtų. Roisas Pauelas nuogas…
Prisiverčiau mandagiai nusišypsoti ir nusprendžiau nuo šiol įsivaizduoti jį kaip juodos duonos sumuštinį su kalakutiena ir sūriu. Nemėgstu kalakutienos su sūriu. Nekenčiu ruginės duonos.
Pauelas atsistojo, ištiesė ranką, jo žvilgsnis nuslydo žemyn ir stabtelėjo prie mano lūpų. Pasilabinome. Atsitraukdamas Roisas delnu persibraukė per kelnių klešnę ir atsisėdo. Rimta mano veido išraiška nedingo nė akimirkai… Tikiuosi. Krenkštelėjau.
– Suprantu, kad susitinkame vėliau nei tartasi, bet noriu, jog žinotumėte: atvykau laiku, – pasakiau, jei pasmerktųjų karalienė Elvyra būtų pamiršusi paminėti. Vėlavimą iš tiesų laikau viena didžiausių nuodėmių.
– Aišku. – Roisas plačiai nusišypsojo.
Keliai vėl ėmė linkti. Pakaktų vien šypsenos, bet dar tas balsas – o Viešpatie! Žemas, kimokas vyro balsas sruvo lyg sodrus, prabangus brendis. Girdėjau jį kalbant anksčiau, bet ne taip. Dabar pašnekovo balsas buvo žemas ir duslus, toks, koks skamba gulint lovoje išsekus po pasimylėjimo. Gašlaus, triukšmingo pasimylėjimo. Kurį laiką jis tyliai mane stebėjo.
– Prašom, – parodė smakru, – sėstis.
Linktelėjau, įsitaisiau, šalia pasidėjau portfelį.
– Tikiuosi, neprieštarausite, jeigu pasiteirausiu, kur jūsų motina? Nepastebėjau jos išeinančios.
Neatrodė, kad klausimas būtų Roisą papiktinęs, veikiau dar labiau pralinksmino.
– Išėjo pro šonines duris.
– Aaa…
Protinga moteris – nenorėjo dar kartą terliotis su Elvyra.
– Kalbėjau su ja telefonu praėjusį penktadienį, – tariau grįždama prie darbo reikalų. Juk esu rami ir profesionali. – Nesu įsitikinusi, ar teisingai supratau. Ponia nori, kad suplanuočiau vakarėlį kaip staigmeną?
– Taip.
– Bet minėjo, jog vakarėlis rengiamas jos garbei.
– Nesistenkite suprasti – išprotėsite. – Roisas nesiteikė nieko paaiškinti ir vėl veide pasirodė ta šypsena, sakyte sakanti: „Su manimi patirtum aistringiausią gyvenimo naktį.“
Ar ką tik sudrebėjo žemė?
– Kai kalbėjomės, nebuvo progos aptarti atlyginimo. – Mano galva, paties svarbiausio dalyko.
– Pinigai nesvarbu, – patikino pašnekovas, žvilgsniu keliaudamas mano lūpomis.
Skruostai įraudo, turiu kuo greičiau nusigauti iki veidrodžio ir įsitikinti, kad tikrai nusivaliau purvą.
– Tiesą sakant, negaliu nieko daryti, kol neaptarėme…
– Sumokėsiu, – nutraukė jis prieštaravimus, – kad ir kiek kainuos.
Nejaugi Roisas labai trokšta švęsti, nes motina dar vienu laipteliu priartėjo prie mirties? O gal taip ją myli, kad nieko negaili mamos laimei?
– Pone Pauelai, neišmintinga taip sakyti moteriai, kuri dar nenurodė kainos.
– Tiesa. – Pašnekovas sukikeno. – Tai gal apytiksliai suskaičiuokite išlaidas ir atsiųskite sąmatą faksu?
– Puiku. – Liktelėjau.
– Sutarta. Beje, prašau vadinti mane Roisu, o aš į jus kreipsiuosi Naome.
Mano vardas jo lūpose skambėjo taip geidulingai, tarytum koks kvietimas poruotis, ir mano seksualiai išbadėjęs kūnas jį tikrai išgirdo.
Sučiaupiau lūpas, kad garsiai neleptelėčiau kokios kvailystės, pavyzdžiui: „Taip, noriu turėti su tavimi vaikų.“ Įstengiau tik dar kartą linktelėti. Staiga pasigirdo šaižus pyptelėjimas ir pragaro harpijos Elvyros balsas: „Pirmąja linija skambina ponas Filipsas.“ Roisas persibraukė ūmai apsiniaukusį veidą.
– Trumpam atsiprašysiu, – tarė, – privalau atsiliepti.
– Žinoma. Ar palaukti už durų?
– Ne, pasilikite čia.
Pauelas pakėlė ragelį ir nusuko kėdę taip, kad matyčiau tik atlošą ir tamsią jo plaukų kupetą.
– Ar jau yra rezultatų?
Tyla. Tada Roisas suurzgė žemu balsu:
– Dėl to skambini? Taip.
Vėl pauzė.
– Taip, ji.
Tyla.
– Taip. Džiaugiuosi.
Pauzė.
– Juk žinai, padarysiu viską, kad laimėčiau.
Dėl ko jis džiaugiasi? Ką nori laimėti? Et, nesąmonė klausytis pokalbio telefonu, kai girdi tik vieną pašnekovą! Visiška nesąmonė.
– Šiuo metu aš ne vienas.
Tyla.
– Taip.
Tyla.
– Viso geriausio, mulki, – sumurmėjo Roisas.
Roisas atsisuko, padėjo ragelį, jo akys įdėmiai žvelgė į mane.
– Atsiprašau, įpusėjau pirkimo, tiksliau, sujungimo procedūrą. – Jis mostelėjo ore ranka ir, regis, nuoširdžiai apgailestaudamas pridūrė: – Atleiskite, kad negaliu skirti jums daugiau laiko. Šįryt turiu begalę neišvengiamų darbų. Ar leisite man paskambinti artimiausiu metu ir susitarti dėl kito susitikimo?
Klausydamasi jutau, kaip akis užlieja žilpinanti, raudona pykčio banga. Vis tiek ketinau pasielgti mandagiai – sutikti su pasiūlymu ir išeiti. Tačiau kaip laukiamajame – norą kapituliuoti nutildžiau. Nebūsiu kilimėlis kojoms valytis. Daugiau ne! Išleidau pinigų taksi, pavogė mano rankinę, laukiau ilgiau kaip valandą. Nesijudinsiu iš vietos, kol viską aptarsime! Stipriai sugniaužiau ant kėdės ranktūrių padėtus kumščius. Aš esu tigrė.
– Pone Pauelai, juk naeaptarėme nė vienos renginio detalės.
– Prašiau
