po jomis vis pūtėsi, nes… Ne, negali būti. Tai negali būti erekcija! Pauelo kelnės nesipučia ir neartėja man prie veido!
Roisas švelniai timptelėjo mane į viršų, privertė atsistoti, tačiau neatsitraukė. Jo šilti, diržingi ir gundantys delnai lūkuriavo man ant pečių. Užuosčiau viliojantį nuodėmės aromatą. Pauelas suraukė antakius, supratau, kad nenutuokia, ką daryti. Vos tvirtai atsistojau ant kojų, iškart atšokau. Švenčiausioji Dievo Motina, kas man darosi?! Trūko tiek nedaug, kad šį nesuvokiamai turtingą ir seksualų vyrą, turintį daugybę įtakingų draugų, būčiau pavertusi eunuchu! Jeigu atvirai, mėgaučiausi tuo.
– Atsiprašau.
Mane apėmė dar didesnis siaubas, kai pastebjau, kad tvarkingai ant stalo sudėtą lapų stirtą nužėriau ant grindų. Taip gali nutikti tik man. Padėjau ant žemės portfelį ir susilenkusi ėmiau rinkti popierius bei nuotraukas. Nuotraukos vien moterų, vilkinčių žaliai arba visai be drabužių.
– Tikrai atsiprašau, – pakartojau ir pakreipiau galvą į šoną. Ar ta mergina, apsitepusi žaliu pudingu, laižosi ranką? Kokios keistenybės traukia šį žmogų? –Nenorėjau…
– Nieko tokio, – atsakė mandagiai nesusierzinęs pašnekovas.
Kuo tvirčiau suėmiau glėbį dokumentų ir pornografinių nuotraukų.
– Tikiuosi, nesugadinau nieko svarbaus?
Jėzau, toji mergina, atkišusi užpakalį, valgo vaikiškus dribsnius „Lucky Charms“!
– Ne. – Roisas nusijuokė. – Svarbiausias dalykas sveikas.
Pajutau, kaip veidu nuo kaktos iki raktikaulio nusirito karščio banga. Vis dėlto viską greitai pamiršau pamačiusi, kad kitoje nuotraukoje nuoga panelė tupi apsižergusi sodriai žalią lapų krūvą.
– Duokite man, netvarkykite, – pareikalavo Pauelas. Tada pasilenkė ir atsargiai ištraukė man iš rankų lapus, pirštais prisiliesdamas prie manųjų. – Surinksiu vėliau.
Prisilietimas mane nustebino, įelektrino. Antrą kartą nuo jo atšokau, lyg vyras būtų kokia radioaktyvi atlieka. Kalakutiena su juoda duona. Kalakutiena su juoda duona… Drebančiomis rankomis surinkau likusias nuotraukas. Vienoje moteris pozavo atsirėmusi visomis keturiomis, o iš šviesių plaukų kupetos kyšojo žalios katės ausys.
– Aš viską suverčiau, tai ir sudėsiu.
Ką dar aptiksiu? Nuogalių imtynes žaliame dumble?
– Ne, tikrai nereikia, – šįkart atžariai, gal net piktai pasakė Roisas ir ištraukė fotografiją man iš rankų.
Kuo dabar nusikaltau? Tik paskui supratau rankose laikanti moterų, trokštančių tapti ponia Pauel, prašymus. Nieko keista, jog Roisas linkęs kuo greičiau manęs atsikratyti. Nenori, kad žiūrėčiau į plikas kandidates. Susigėdusi šaižiai kostelėjau.
– Verčiau atsisveikinkime. – Atsistojau, apsisukau ir moviau prie durų.
– Naome…
– Ką? – Sustojau, bet neatsisukau.
Ar ir jis pajuto tą aistrą, deginančią mane? Gal pakvies į pasimatymą? Žinoma, turėsiu atsisakyti, juk jis klientas. Tik vieną kartą ėjau į pasimatymą su užsakovu. Tai buvo Ričardas. Iš tų santykių pasimokiau trijų dalykų, kurių niekada niekada nepamiršiu. Pirma: nemiegok su klientu. Antra: jokių nuogybių su klientu. Trečia: jokių visą naktį trunkančių nepadorių tango su klientu. Vis dėlto negalėjau atsispirti malonumui, užplūdusiam pagalvojus, kad galiu traukti tokį nuostabų vyrą. Įsitempusi sugniaužiau sijono kraštą ir laukiau, ką Roisas pasakys.
– Kokia jūsų mėgstamiausia spalva? – paklausė.
Iš netikėtumo man širdis nusirito į kulnus. Prisipažįstu, norėjau, kad Pauelas pakviestų į pasimatymą, o jeigu ketinau atsisakyti, visai nereiškė, jog to netroškau.
– Naome… – pakartojo.
Supratau, kad neatsakiau.
– Labiausiai patinka mėlyna. Kodėl klausiate?
– Šiaip sau. – Jo balse pajutau pasitenkinimo gaidelę.
Žengiau dar arčiau durų.
– Naome…
Vėl stabtelėjau. Laukiau nekantraudama. Dabar pakvies mane vakarienės, žinau. Jaučiu.
– Ką? – sukuždėjau.
– Nepamirškite portfelio.
3
Tigrė niekada nenusileidžia pašnekovui. Visada taria paskutinį žodį, kad netaptų oponento emocinių šiukšlių saugykla.
– Na, tai kada kabinsi savo naująjį bosą?
– Cha cha… – Suraukiau kaktą, bandydama įtikinti pusseserę Kerą, kad užsičiauptų.
Tuo metu jau žiojosi kita pusseserė Melodė. Žinojau, kad leptelės ką nors tiesmukai, nes visada kalba su pašaipa. Sušnairavau žudančiu žvilgsniu. Paveikė! Tikrai paveikė! Nepučianti miglos Melė užsičiaupė. Gal man jau tikrai pavyksta nutaisyti miną „surysiu tave gyvą“?
Atsipalaidavusi įsitaisiau kėdėje. Pro rožines virtuvės užuolaidas skverbėsi saulės spinduliai, šiluma apgaubė visą stalą. Virtuvėje tvyrojo kavos aromatas. Kiekvieną pirmadienio rytą, prieš išskubėdamos į darbą, o Melė – į universitetą, susėsdavome prie stalo Keros virtuvėje ir puotaudavome, tiksliau, rydavome pusseserės paruoštas vaišes. Ji tiekia vakarėliams maistą bei gėrimus ir dabar rašo naujų, egzotiškų, receptų knygą. Šiaip giminaitė puiki kulinarė, bet šie „egzotiški“ receptai yra tikras šlamštas ir žudo jos talentą. Laikydamasi Keros dietos, jau netekau trijų su puse kilogramo. Man reikia visų kilogramų, kokius tik galiu gauti! Nepradėkite manęs nekęsti, bet aš iš tų moterų, kurioms nereikia žiūrėti, ką valgo. Esu liesa, manau, pernelyg, visada tokia buvau. Žinokite, yra ir blogoji pusė. Mane vadina giltine. Mano krūtinė nedidelė. Atrodau kaip išbadėjusi. Patėvis kartą net konsultavo dėl mitybos sutrikimų.
Šįryt saugiai krimtome riestainius ir keksiukus su mėlynėmis iš parduotuvės. Ačiū Dievui, Kera neturėjo laiko ruošti egzotinių gėrybių. Nebūčiau atlaikiusi dar vienų tokių pusryčių kaip praeitą savaitę, kai patiekė stručio kiaušinių omletą su kepsniniu braškių ir mėlynojo pelėsinio sūrio padažu. Vien prisiminus susuka skrandį.
– Tai kabini jį ar ne? – paklausė Kera.
– Roisas man neatrodo patrauklus. – Vyliausi, kad nuskambės įtikinamai, bet nenuskambėjo. – Todėl nekabinsiu. Ir apskritai, kaip suprasti tą konkursą į žmonas?
– Pauelas – meilės ieškantis ekscentrikas, – nukirto Kera, lyg tai viską paaiškintų.
Melė atsikando didelį gabalą riestainio, sukramtė ir nurijo.
– Jis vyras. Vyrams
