nuo vaikystės žinojai, kad atsidursiu šiuose namuose. Taigi jie liepė Elricui padėti savo pusbroliui. Tarsi jie būtų tiksliai numatę šią akimirką.
– Kodėl tu nežiūri į mane, Tayishka?
– Jūs nenorite atsakyti, ar aš užduodu neteisingus klausimus?
Vėl tyla, kurioje sugebėjau pajusti pribloškiančią mirties tylą. Bet aš žinojau, kad jis stovi – trim žingsniais už manęs. Ir aš tikrai tikėjausi paaiškinimo. Užmerkiau akis, kai jis prabilo – neįtikėtinas visiško panirimo į jo balsą jausmas:
– Ateities negalima tiksliai pamatyti. Labai retai pasitaiko momentų, kai pavyksta pagauti bendras trajektorijas – aiškias ar neaiškias. Ir taip, kai pirmą kartą sutikau tave, pamačiau vieną iš tų trajektorijų. Ir kaip matote, aš neklydau.
Susidomėjimas privertė atmerkti akis, bet neskubėjau apsisukti:
– Ar galite plačiau paaiškinti, pone Sciacca? Tai ne tik smalsumo reikalas… tai gebėjimas prisitaikyti prie bet kokių žaidimo taisyklių, bet tam jis turi suprasti taisykles.
– Tu visai ne toks, koks turėjai būti. Iš viso.
Jis tai kartojo dažnai, o tai greičiausiai rodė tam tikrą ypatingą šio punkto reikšmę. Aš nusišypsojau:
– Prisimenu jus, pone Sciacca, nors buvau labai jaunas. Ir galiu pasakyti, kad nuo to laiko jūs taip pat labai pasikeitėte. Tik akys ir balsas liko nepakitę.
– Akys ir balsas? – negalėjo pasakyti, ar nustebo. Tonas vis dar buvo tas pats. – Gerai, aš kai ką paaiškinsiu. Maždaug tą pačią trajektoriją jis matė mirštančioje merginoje. Tau buvo lemta mirti jaunam. O likimui lemta grįžti su ypatingomis žiniomis. Būtent šių žinių man reikia iš jūsų. Ir todėl tave tada išgelbėjau ir ilgam palikau, nes visiško supratimo iš dvejų metukų vaiko nesitikėjosi. Taigi jis leido tau gyventi dvidešimt metų ir vėl mirti. Ir dėl tos pačios priežasties aš tavęs nepažadinau. Turėjo būti klaida, todėl nieko nepadariau, kad padėčiau tiems, kurie jus prikėlė. Jei pats būčiau tave sugrąžinęs, nebūčiau padaręs nė vienos klaidos. Ir ji turėjo tai leisti. Ar žinote, ką aš turiu galvoje?
Tiesą sakant, mane apėmė šaltkrėtis. Kaip netikėti ateities prognozėmis? Tai buvo tarsi filmo žiūrėjimas atsukimo režimu: jis žinojo kelis kadrus ir pabaigą, bet jam vis tiek trūko epizodo. Ir vis dėlto jis tikriausiai matė filmą apie Tayishka istoriją!
– Nesuprantu, – pamelavau. – Kaip išspręsime šią problemą?
– Paskaties uz mani, Tayishka.
Lėtai apsisukau. Nepaisant vos mirgančios vilties, pamačiau bjaurų veidą pažįstamomis akimis ir bjaurią šypseną. Kažkaip susilaikiau nuo susiraukimo. Nekromantas primerkė akis.
– Yra keli būdai gauti informaciją iš jūsų. Kankinimas, – prieš tęsdamas mano išplėtusias akis įvertino jis, – yra geriausias ir greičiausias būdas. Bet jie padės tik tuo atveju, jei jūs pats jau gavote reikiamų žinių. Ir aš dėl to negaliu būti tikras. Ir antrasis būdas yra labiausiai paplitęs tvirtinimas. Bent jau ačiū. Dėkingumas jumyse ugdomas dvidešimt metų. Tavo mama prisiekė už tave, kad vieną dieną tu ateisi pas mane ir grąžinsi skolą. Bet dabar, kai žiūriu į tave, nejaučiu to ryšio tarp mūsų.
pažvelgiau žemyn. Jis sunkiai mokėjo skaityti minčių, kitaip nereikėtų jo tardyti. Bet aš negalėjau net pažiūrėti į Taišką. Dabar ji be žodžių verkė viduje – ji buvo čia patraukta, ir jos dėkingumas buvo tikras, dvidešimt metų. Jei tik duočiau jai vardą, ji atiduotų viską už mielą sielą. Ir paskelbsiu. Aš tiesiog susidėliosiu savo prioritetus. Bet dabar logika pasiūlė ką kita: aš, aš esu ta prisikėlimo klaida, jo ilgai laukta nepadorios nekromantijos klaida. Ir ką jis darys su manimi, nes taip ilgai buvo pasirengęs laukti mano pasirodymo?
– Todėl pažiūrėk man į akis, Taiška, ir dar kartą pasakyk – ar gavai kokių žinių, susijusių su demonų pasauliu? Asurai, gaki ir youki į mūsų pasaulį įžengė tūkstančius metų, bet niekas anksčiau nebuvo arti jų pasaulio. Taigi dar kartą pasakyk man, Tayishka, kad tu ten nebuvai arba nežinai apie perėjimą tarp mūsų pasaulių.
Mano akys gal kiek išsiplėtė, bet balsas tikrai susvyravo:
– Aš nežinau.
– Tavo melodija.
«Aš…» Supratęs, kad man reikia ką nors paaiškinti, ieškojau žodžių. «Aš dar nesupratau, ką pamačiau ten, už mirties ribos». Bet tai ne demonų pasaulis!
– Tavo melodija.
Ji traukuliai iškvėpė. Žiūrint filmą atsukimo režimu jis gavo labai iškreiptą vaizdą. Net jei atspėjo beveik tiksliai. Tačiau šiuo atveju «beveik» buvo per didelis skirtumas! Ir vis dar negalėjau suprasti, kuris iš mūsų turi daugiau kozirių savo rankovėje.
– Duok man laiko suprasti pačiam, pone Sciacca!
– Ko daugiau gali prašyti? Senolio veidas tapo dar bjauresnis po to, kai nekromantas išlenkė antakį. – O gal jau ketini paklausti?
Prieš šią frazę buvau pasiruošęs paklausti… Bent jau išreikšti viltį, kad jis pirmas visas kortas parodys pats, leisk man išmokti juo pasitikėti, o tada viską pasakysiu. Net jei naujienos jį nuvils, nes Taishka nesusipažino su demonų pasauliu, bet jis taip pripras prie manęs, kad gerbs padėti išspręsti mano problemą. Taip, būtent taip skambėjo mano tobulas planas. Tik sarkastiškas ir arogantiškas nekromanto tonas netilpo…
– Aš nieko neprašau, pone Sciacca.
«Visiškai ne…» jis, rodos, vis kartoja frazę savo galvoje. – GERAI. Aš neskubu ir esu pasiruošęs šiek tiek palaukti, kol tu pats pradėsi prašyti, kad išklausyčiau tavo giliausią paslaptį.
Tai yra pasitikėjimas savimi! Neturėjau laiko atitraukti žvilgsnio nuo to, kas galėjo būti pašaipiai. Jis pastebėjo ir uždavė tokį klausimą:
– Ar tu manęs nepririši, Tayiška?
Ji viduje rėkė: «Tai traukia! Nors jis toks bjaurus, kad man ašaroja! Ir vis dar traukia!» Tayishka ten tiesiog išprotėjo, ką aš jai pasakiau. Turėjau visiškai kitokią nuomonę šiuo klausimu, bet garsiai pasakiau priešingai:
– Leiskite man išsiaiškinti savo jausmus, pone Sciacca. Dabar mano galvoje viskas susimaišė nuo dvidešimties metų dėkingumo ir dviejų dienų nesusipratimo.
Jis staiga priėjo arčiau. O dabar jis nusišypsojo su neslepia ironija:
«Aš tiesiog negaliu suprasti, kodėl tu taip skiriasi nuo to, ką mačiau tame vaike.» Bet patikėkite manimi, aš neleisiu, kad jūsų abejonės nukreiptų jus neteisinga linkme. Pabučiuok mane, Tayishka. Jei tarp mūsų nėra ryšio, jį sukurti nebus sunku.
Bučiuotis? Nevaldomai atsitraukiau. Jo tamsiose akyse blykstelėjo nemaloni šviesa, todėl nusprendžiau paaiškinti savo reakciją:
– Aš sutrikęs! Ir ne veltui Elriko ieškojime paminėjai mergelę! Tai daroma tam, kad jam nereikėtų svarstyti kitų variantų, kai susidurs su manimi, bet tuo pat metu jis negalėtų matyti
