Nekromantijos klaidų riba. Edgars Auziņš

Чтение книги онлайн.

Читать онлайн книгу Nekromantijos klaidų riba - Edgars Auziņš страница 2

Автор:
Жанр:
Серия:
Издательство:
Nekromantijos klaidų riba - Edgars Auziņš

Скачать книгу

aš galiu pabusti, draugai? Aš tuoj pat pabussiu tavęs įžeistas ir negrįšiu prie draugiško pokalbio!

      – Apie ką ji kalba, Ridi?

      Tai turbūt buvo protingiausia iš visų. Ar tiesiog pasitikintis savimi, kuris dažnai painiojamas su intelektu. Jis pažvelgė į mane, paskui į savo draugus ir rimtai apibendrino:

      – Man nav ne jausmas.

      – Gal grąžinome Tayishką, bet ne iki galo? – pasiūlė trečiasis, kurio vardo dar negirdėjau.

      – Neturiu supratimo, – lygiai taip pat rimtai pakartojo Ridis.

      Galų gale jie bandė duoti kažkokią nešvarią antklodę, į kurią įsisupti, ir puodelį rūgpienio. Nebuvau ypač alkanas, o mieliau užkąsčiau ko nors valgomesnio, todėl padėjau puodelį ant grindų, susiglaudžiau, kad sušiltų, ir pamėginau išgirsti, apie ką jie murma kampe. Jei tik Kostja ateitų, jis tave pažadintų. Jo charakteris toks: televizoriaus tyliai neatims, tikrai norės sugadinti nuotaiką. O kol miegu, nuotaika labai stabili. Greitai ateik, Kostenka, man jau nuotaiką gadina!

      – Gal reiktų paskambinti mokytojui? O jei ji supyks?

      Visi atsigręžė į mane ir žiūrėjo apvaliomis akimis. Tikriausiai jie manęs bijo taip pat, kaip ir aš jų.

      – Kaip… gaka? Palaukite, juodoji knyga turėjo pasakyti, kad kai kurie žmonės negrįžta kaip žmonės…

      Štai ką aš turiu omenyje. Šaldytuvo man irgi tikrai nereikia. Nagi, Kostja, pasiimk ir šaldytuvą. Imk ką nori, nesigailėk. Tiesiog pažadink mane.

      – Jei ji vis dar ragana? Raganų sugrąžinti negalima!

      – Taip, Taiška nebuvo ragana! Jos plaukai šviesūs, o ne raudoni! Arba palauk, gal šiek tiek raudona?

      Niekas niekada nedrįso manęs vadinti raudonplauke. Ji permetė vieną sruogą per petį ir suėmė ją kumščiu. Taip, net esant tokiam siaubingam apšvietimui, čia nereikia pažymėti nė lašo raudonos spalvos! Keista tik tai, kad svajoju apie mano plaukus ilgesnius nei yra. Beveik iki juosmens – grožis! Bet aš niekada neauginčiau tokių ilgų plaukų, jiems reikia per daug priežiūros. Praėjusį mėnesį nusikirpau plaukus į ilgą bobą…

      – Ji negalėjo žinoti, kad yra ragana! Niekur nesimokau, su burtininkais nebendravau, o kartais jie ne raudonplaukiai… Ak! Vaikinai, mes prikėlėme raganą į gyvenimą!

      – Nepanikuokite! Ridis atsakė isterišku šnabždesiu. – Dar per anksti panikuoti!

      Ir paskutinis «vatas» nuskambėjo kaip girgždesys ant klausos ribos. Taip, isterija trijulei jau visai šalia. Ir tai nėra toli nuo manęs. Dabar staiga prisiminiau Kostją. Kodėl aš net išsiskyriau su juo, mano mylimoji? Na, tegul jis būna nuobodus, na, tegul iš netikėtumo pamėgsta nesibaigiančius skandalus. Bet dabar būčiau namuose, žiūrėčiau mėgstamą televizorių ir nerimaučiau, ar neužmigsiu vidury baltos dienos. Ko-ostya, Ko-o-ostenka, kur tu, brangusis?

      * * *

      Pagaliau mano nauji draugai subrendo dar vienai nuostabiai idėjai:

      – Kodėl ji negeria pieno? Gal jai nereikia pieno?

      Jie sutartinai atsiduso ir pasitraukė į priešingą sieną, tarsi mano pakeltame antakiu būtų išvydę mirtiną ginklą. Tada Riddy, rodydamas bent keletą protingumo požymių, ištarė:

      – Tai nereiškia, kad ji gaka. Tai dar nereiškia… Bet kol nesame tikri, negalime to parodyti dėstytojui – už malonę jie bus pašalinti iš akademijos.

      – Mane išmes, – sutiko Izinkas.

      O trečiasis, kurio vardo nepamenu, sušuko:

      – Kaip po velnių, jie tave išmes. Ką daryti, jei gaka išalks prieš mums paskambinus mokytojui?

      – Negali būti! – sušuko jam Ridis. – Žiūrėk, kokios geros akys!

      Aš apipyliau juos panieka. Gal neaišku, kokias akis turiu prastai apšviestoje spintoje. Tačiau abejojantis su palengvėjimu linktelėjo ir Ridis atsiduso.

      – Draugai, mums reikia pagalbos.

      Palikti! Prieš pusvalandį man tapo aišku, kad jiems reikia rimtos pagalbos. Tikrai neatsisakyčiau poros psichiatrų buvimo mūsų kompanijoje. Tačiau Ridhi turėjo kitą planą:

      «Mano pusbrolis mokosi baigti burtininko specialybę… Jei negali patarti, tai eikime pasiduoti mokytojui.

      – Kas yra Elrikas? – sumurmėjo papūtęs vyras. – Taip, jis ims tokią kainą, kad mes patys tada tapsime kabliukais maitinti.

      – Elrik, Elrik, – liūdnai, bet užtikrintai užbaigė Ridis.

      – Aš prieš! – sušuko trečiasis, kurio vardas dėl mano neatsargumo išnyks šios komiškai erotinės istorijos metraščiuose. – Turite jį… atsiprašau dėl pirmojo antkapio, jis tiesiog baisus žmogus!

      Riddy atsisuko į jį ir pasakė:

      – Aš sutinku. Ir aš pasiruošęs išklausyti jūsų pasiūlymus.

      Daugiau pasiūlymų nebuvo, todėl likau vienas. Nepamirškite užrakinti durų. Dar kartą apsidairiau. Stalas centre, prie kurio pabudau, pasirodė esąs lova be čiužinio, įstumta į centrą. Dar du stovėjo prie sienų. Palei sienas yra pora didelių spintelių ir dvokiančios lempos. Kaip jie čia neuždūsta? Siauras, debesuotas langas tiesiai po lubomis. Puikus kadras norint pradėti siaubo filmą. Kažkaip mano košmare susimaišė visi žanrai, o aš nesu tokių miksų mėgėja. Mano Kostjanas aiškiai vėluoja. Na, jis neišeis manęs nepažadinęs? Ne šitas!

      – Sėdi ramiai, kodėl tau kyla bėdų?

      Pašokau ir pradėjau dairytis, bet net tamsiuose kampuose nemačiau garsiakalbio. Labai artimai skambėjo pažįstamas moteriškas balsas. Bet šalia nebuvo nė vieno.

      – Kas ten?

      Jie man neatsakė. Nepaisant visko, kas vyksta, dar negalėjau pripažinti, kad esu išprotėjusi… ar linkusi į klausos haliucinacijas.

      – Labas, – švelniai sušuko ji. – Kur tu esi?

      – Štai aš, – sumurmėjo jis man nusivylęs. – Nerėk taip.

      Kai supratau, kad žodžiai sklinda iš mano pačios burnos, vėl šokau į vietą. Ne, psichiatrinę diagnozę dar galima peržiūrėti. Ir prieš man panikuojant, mano balsas suskambo tiesiai mano galvoje:

      – Užsičiaupk! Ar tu apskritai ko nors bijai?

      Dabar aš bijau…

      – Kas tu esi? – vis tiek garsiai paklausiau.

      – Jie mane atgaivino… Bet kaip tu čia atsidūrei, yra didelis klausimas. Bet nepulk į bėdą, meldžiu miško baltąsias dvasias, tik nepulk į bėdą…

      Ji sušnibždėjo. Kaip paaiškėjo, aš vis dar nepavargau stebėtis:

      – Tayee…

Скачать книгу