Nekromantijos klaidų riba. Edgars Auziņš

Чтение книги онлайн.

Читать онлайн книгу Nekromantijos klaidų riba - Edgars Auziņš страница 3

Автор:
Жанр:
Серия:
Издательство:
Nekromantijos klaidų riba - Edgars Auziņš

Скачать книгу

aš irgi neturėjau noro bendrauti. Tai būtina, aš čia visą laiką sėdėjau ir bent patariau! Ji išsigando. Na taip. O štai, pasirodo, siautėjau pačioje pažįstamiausioje aplinkoje.

      Kai iš koridoriaus pasigirdo juokas, suskubau vėl įsisupti į antklodę ir atsiremti į sieną. Sąžiningos įmonės gelbėtojas kažkodėl buvo pačios linksmiausios nuotaikos:

      – Debilai! Sušalę kretinai! Jūs neturėjote jokio giros tarp jūsų trijų?

      Ir juokdamasis įsiveržė į spintą, kiti skubiai uždarė duris ir pastūmė jį link savęs. Naujasis vaikinas buvo gerokai vyresnis už ankstesnius – maždaug mano amžiaus. Beveik malonios išvaizdos blondinė, jei ne situacija, kuri dabar iškreipia bet kokį suvokimą. Savo juoku jis privertė jaunesniuosius raudonuoti ir nekalbėjo žodžių:

      – Idiotai su seno mokhryak smegenimis! Kvaila…

      Iki šiol didžiausią drąsą parodęs Ridis pertraukė:

      – Pusbrolis! Jūs paėmėte trisdešimt procentų mūsų stipendijos likusiam metų laikui, kad mus įžeidinėtumėte?

      – Trisdešimt? – atsakydamas nusijuokė dar linksmiau. – Jau penkiasdešimt!

      – Ką?

      – Aš patariu, o tu klausai ir skaičiuoji savo galva. Lavonai nekromanto disertacijai paimti iš patvirtinto sąrašo! Jie tikrina, ar nėra kitų įtarimų dėl ryšio su dvasiomis iki septintosios kartos raganų kraujo, kad būtų išvengta ne žmonių sugrįžimo. Rinkti artimųjų parašus… Ir, pasakysiu, ne visada paveldėtojai pasirašo norą prikelti taip anksti mirusį turtingą dėdę…

      – Elrik, ar gali sutrumpinti? Ką turėtume daryti?

      – Ką daryti, idiotai? Taigi nesustok, klausyk manęs. Prikėlus lavoną už patvirtinto sąrašo ribų, būsite išmestas iš akademijos ir tyliai pasmaugtas. Už lavono vagystę gresia bauda. Toks, kad tavo proanūkiai tave prisimintų negailestingu vardu. O jei ji taip pasisuks ir ką nors prarys, tai geriausiu atveju būsi pasmaugęs pats. Ar girdi apie penkiasdešimt procentų mano žodžių?

      Blyškus Ridis linktelėjo trijulei.

      – Apie m tylą?

      «Už tylą, už apgaulę…» Elrikas, nesitikėdamas visiško susitarimo, priėjo prie manęs ir pritūpęs atidžiai žiūrėjo. – Ar ji kalba žmonių kalba?

      – Kaip jam tai priklauso! – atrodė, kad vienas nuteistųjų apsidžiaugė.

      Elrikas pasilenkė arčiau manęs.

      – Jos veidas pažįstamas…

      – Taigi tai Tayishka! Septintosios princesės tarnaitė. Gera mergaitė, tyli… ir našlaitė. Taigi nusprendėme, kad visi apsidžiaugtų, jei netikėtai jį tokį sugrąžintume…

      «Kažkodėl nematau jos džiaugsmo», – Elricas bent jau nustojo juoktis, bet taip pat plačiai nusišypsojo. – GERAI. Ar prisimeni savo vardą?

      Manyje stojo tyla, todėl turėjau atsakyti:

      – Aliejai.

      Jis nustebo, bet atsisuko į kitus:

      – Pirmoji žinia: ji nesijaudina.

      – O kodėl?

      – Nes dabar ji graužtų tavo kaulus, užuot kalbėjusi apie šitas nesąmones. Jūs net nesurišote jos rankų, debilai! – Jis vėl atsisuko į mane. – Ar galėtumėte papasakoti šiek tiek daugiau apie save?

      Aš galiu tai padaryti. Kodėl nepasisakius, kai tave jėga kažkur nutempė ir uždarė? Ir mano balsas buvo tvirtas:

      – Sokolova Olga Sergeevna, jūsų garbė. Aš gyvenu Maskvoje, esu trečio kurso tarptautinių finansų studentas, profsąjungų fakultetas, gimęs iš Tomsko…

      – Iš kur tu esi?

      – Tomskas, tavo garbė, Tomskas. Tas, kuris yra Tomsko srityje. Ar jums reikia paso numerio? Kas išdavė ir kada…

      Laimei, jo akys taip pat buvo plačiai išsiplėtusios, ir tai jam suteikė apčiuopiamą moralinio pasitenkinimo jausmą. Jis net kalbėjo su savo globotiniais be tos pačios ironijos:

      – Tikrai ne gaka… Ir ne ragana. Kaip sakei, koks tavo vardas?

      – Olya. Bet jūs galite mane vadinti Sokolova Olga Sergeevna.

      – Vaikinai… – dabar jis nenuleido akių. – Aš padariau klaidą. Jūs nesate tik idiotai… Net nerandu palyginimo, kuris atitiktų jūsų psichinę raidą… O aš turiu turtingą žodyną, patikėkite manimi…

      – Kas vyksta, Elrik? – sušuko jam už nugaros.

      – Grąžinai ne tą. Ne tavo Taishka…

      – PSO? – pagrindiniai nieko nesupratę kambaryje, nieko nesuprato. – Asura? Anekdotai? Kitas demonas?

      Elrikas sunkiai atsiduso.

      – Taip, jūs turite būti idiotai… Tai apskritai skirtingos demonizmo rūšys. Asura netampa, asura gimstama. O tai… tik užsienietis iš kažkokio Omsko srities…

      – Tomskas! – Negalėjau tylėti. – Regionai! O Omsko sritis netoliese!

      – Ar girdėjai? – vėl nusijuokė. – Netoliese, bet mes net nežinojome! Apskritai, ji tikriausiai mirė ir šiandien, o jūs netyčia pagavote ją burtu, o ne savo Taišką.

      Norėjau pataisyti «savo Taishka», bet sustojau. Ir manyje nuskambėjo įspėjamasis balsas. Ir iš tikrųjų, kaip man žinoti, kokia informacija mus abu pablogins? Bet aš tikrai buvau prieš ką nors kita:

      – Aš nemiriau! Jie patys… mane čia įsiurbė.

      Jis vėl susidomėjęs pažvelgė į mane, o tada jam pasirodė nauja mintis:

      – Vaikinai, ar turite veidrodį? Paimk veidrodį!

      Jie iškart smogė jam mažu tamsaus atspindinčio stiklo gabalėliu, leisdami Elrikui nukreipti jį į mane.

      – Žiūrėk, nepažįstamasis, dabar tai tu.

      Nors vaizdas paliko daug norimų rezultatų, vis iš arčiau žvelgdamas nustebau. Taigi tai buvau aš. Visada aš. Šiek tiek apšiuręs, labai apšiuręs, akys įtartinai ištinusios, bet duok pusvalandį po dušu ir įprastą makiažo arsenalą – ir vėl būsiu savimi. Tik plaukai ilgesni. Kažkur intuicijos lygmenyje sąmonė trenkė į pakaušį – čia ir slypi atsakymas. Ši Tayishka yra kaip du žirniai ankštyje, kaip ir aš! Ir gal dėl to ir įsisiurbiau. Tačiau šie argumentai būtų prasmingi tik tuo atveju, jei viskas, kas vyksta, yra tikra, o ne užsitęsęs košmaras…

      Elricas nusijuokė iš mano nuostabos – matyt, patikėjo, kad mane taip nustebino naujas veikėjas. Pralaimėtojai drebėjo sienų fone. O aš žiūrėjau ir žiūrėjau, bandydamas bent ką nors sudėti. Bet veidrodis buvo nuimtas nuo mano veido, po to Elricas linksmai

Скачать книгу