čia daryti? Nužudyk, supjaustyk ir išimk gabalus miške. Jei pasiseks, jį suės vilkai arba gaki. Dėl to jūsų nuotykis gali būti laikomas užbaigtu. Ir aš tyliu, kol tu man sumoki penkiasdešimt procentų stipendijos.
Dabar jie trys žiūrėjo į mane, bet ir Elriko nepaleido.
«Kaip nužudyti?…» – sumurmėjo spuogas. – Tai Tayishka!
«Tai ne Tayishka, tu idiote», – atrodė, kad Elrikas susierzino. – O jei tau taip patinka, tai linksminkis su juo labai tyliai, tada žudyk, skirstyk ir gabalas po gabalo…
– Padėkite! – Ridis staiga sugriebė giminaičiui per kūną ir įkišo nosį į pilvą. – Padėkite, geradariai!
– Ar turėčiau nusižudyti? – nesuprato Elrikas, bandydamas nusikratyti nemalonią naštą.
– Nužudyk save! «Riddy po trumpos pauzės prabilo su tokiu įsitikinimu, kad net draugai nustebo. O dar labiau aš. Oho, kokie puikūs vaikinai! Jie atgijo ir pakvietė kairiąją žudyti? – Arba daryk su juo ką nori. Tiesiog nuvesk mus ir išgelbėk.
Elrikas ilgai mąstė, žiūrėdamas į mane, prisimerkęs ir kasydamas savo šviesią pakaušį. Tada jis išleido:
– GERAI. Aš nusižudysiu. Leisk jai sėdėti su tavimi iki nakties, tada aš ją paimsiu. Bet tada septyniasdešimt procentų jūsų stipendijos yra iki studijų pabaigos! Ir nesilinksmink su juo.
– Kodėl nepasilinksminus? – Vis dar nesuprantu, ar spuogas jau susitvarkė, ar pastebėjo kažkokį neatitikimą.
– Ir neklausk! – atkirto Elrikas. – Ar ateina?
Tarsi sleivės turėtų pasirinkimą.
* * *
Po poros valandų išmokau žodžius aiškiai tarti mintinai. Ypač kai pavargau girdėdamas, kaip mano kambariokė verkšlena:
– Jie mane nužudys! Šis baisus vaikinas mane nužudys!
– Brangusis, tu jau miręs. Ar negirdėjote naujienų?
– Na? Ar manote, kad du kartus geriau nei vieną?
– Taip, aš visiškai nieko negalvoju… Vis dar laukiu ir laukiu, kol pabussiu.
– Kur tu pabusi?
– Namai.
Mes tylėjome. Stengėmės vienas kitą suprasti. Kaimynas netgi suteikė paramą:
– Tai… Kostja… jis jau būtų tave pažadinęs, jei galėtų… Tu, Ol, vargu ar dabar grįši namo. Mačiau, kad tu esi mano tiksli kopija. Sielos draugas iš kito pasaulio, ne mažiau… Skambino ir skambino man, ir tau tuo pačiu metu.
– Tu esi tiksli mano kopija, o ne aš tavo. Ir gaila, kad mano kopija pasirodė tokia šlykšti. Jei tik galėčiau pasakyti vieną žodį pats! Kad tai įmanoma? Beje, jie aptarinėjo tavo mažą kūnelį – ar mesti jį savo vėlėms, ar pirma paleisti aplinkui, bet tu tyli kaip partizanas.
– Kaip kas?
– Pamiršk tai. Palyginimas su partizanu netiko. Bet kuris partizanas galėtų mane paduoti į teismą už tokį įžeidžiantį palyginimą.
Ji atrodė įžeista. Atrodė, kad ji suraukia antakius ir nusisuka. Nors, jei neklystu, iki šiol kontroliavau kiekvieną mūsų žingsnį. Čia judinu pirštus, čia ištiesiu surištas kojas. Pavėluoti klinikiniai kretinai taip išsigando, kad nuplėšė visas mano galūnes. Galbūt gyventoja dar neprisitaikė prie savo kūno, arba aš iškart griebiau jėgų vadeles – nenuostabu, jei lyginsime mano valią su jos.
Nuobodulys pasidarė kiek nejaukus. Juk ne mergina kalta, kad ji kartu su manimi papuolė į šį siaubingą alpimą. Taigi aš stengiausi būti mandagus:
– Tu, Tanyukh, nepyk. Gyvenkime kartu… na, kol dar gyvename.
– Nagi, – atrodė, kad ji pauostė savo neegzistuojančią nosį. – Ir tu dėl kažko teisus… Aš visada buvau per tylus. Ir čia, kovingas! Gaila, kad nesulauksi ryto.
– Man tavęs gaila. Kai tu ir aš mirsime, tikriausiai grįšiu namo. Ten manęs laukia mano kūnas. Ir televizorius.
– Nemanau… Ar sąmonė nemiršta kartu su kūnu? Vėliau galite jį atkurti, bet pirmiausia jis miršta!
– Tu daug žinai apie nekromantiją!
Ji sušnypštė:
«Bet aš kai ką žinau apie mirtį», – tada ji taikiai pridūrė, – Negaliu būti tikra, Ol, bet yra tikimybė, kad tu ir aš dabar gyvensime kartu. Ir labai trumpam.
Mano mintys buvo tokios sutrikusios, kad pradėjo skaudėti smilkinius. Bet stengiausi, kad nepultų isterijos.
– Tada tau teks išgyventi, Tanjukhai. Ir tu esi su manimi. Tada grįšime ir nužudysime tuos niekšus! Atplėškime nuo jų viską, kad nieko neliktų nekromantui!
Atrodė, kad ji kikeno, bet tada pradėjo samprotauti:
– Tu neturėtum to daryti. Jei kas gali parvežti tave namo, tai bus tik nekromantas. Tikras, patyręs. Ir ne tai… jie tik studentai. Ir atrodo, kad jie nėra patys darbštiausi.
– Na, planas patvirtintas. Išgyvename, tada sugauname pirmąjį sutiktą patyrusį nekromantą ir priverčiame jį mus perkelti. Nors, sprendžiant iš ankstesnės patirties, galime pabusti kokioje nors kiaulėje ar taburete… Savotiškas nelemtas reinkarnacija.
– Tu neturėtum to daryti! – pakartojo kaimietis. – Nekromantai gali būti geri. Ir labai stipriai – negalėjau nei paneigti, nei sutikti, todėl klausiausi toliau. – Vaikystėje mane išgelbėjo nekromantas! Aš tau pasakysiu dabar… nėra ką veikti prieš mūsų mirtį. Man buvo dveji metai ir susirgau saldžiąja liga. Tai tokia nelaimė, kuri atsiranda iš niekur ir yra nepagydoma. Dėl to jie dažnai bėga į tualetą, bet tada numeta daug svorio. Žmogus valgo ir valgo, bet vis tiek krenta svoris. Jei taip atsitinka senam žmogui, jis gali taip gyventi metų metus, bet kai tai nutinka vaikui ar jaunuoliui, visas pragaras atsiskleidžia. Niekas nepadės.
– Ką tik apibūdinote diabetą. Pirmasis būdas. Ir jis gydomas insulinu.
– Jį galima gydyti magija! Bet mama neturėjo pinigų tokio lygio raganai. Ji jau buvo pasiuvusi man marškinius, kad palaidotų, ir riaumoja, ir riaumojo… Ir tada į mūsų kaimą atėjo sostinės nekromantas. Jis pasibeldė į namus ir paprašė nakvynės. Tuo metu mamai tai nerūpėjo, bet jis pasakė, kad gali mane išgydyti. Ir štai jis mane išgydė. Po poros dienų aš šokinėjau su kaimyno vaikais. Mama nusilenkė jam prie kojų, surinko visas šiukšles iš namų… na bent kažkuo atsiskaito. Bet jis nieko neėmė ir pasakė, kad aš pati jam skolą ateityje grąžinsiu. Toks malonus žmogus!
– Tanjukh, tavo prioritetai susimaišė. Jis tave užrašė kaip skolininką, dienos herojų be kaklaraiščio.
– Nedaryk to, Olya! Juk nuo tos dienos skolos nebeliko. Gyvenau ramiai… ir prieš dvejus metus mirė mano mama. Gyvatė jį įkando. Po to susirinkau
