style="font-size:15px;"> Ryte, penkios minutės po penkių, gimė kūdikis. Berniuko ūgis buvo penkiasdešimt vienas centimetras, svoris – trys su puse kilogramo. Kol gydytojas dar nenukirpo virkštelės ir slaugė nenunešė vaikelio, Ašima pirmą kartą jį pamatė – tiršta, balta mase padengtą padarėlį su kraujo, jos kraujo, dryžiais ant petukų, kojyčių ir galvos. Kadangi gimdyvei į strėnas buvo įbesta adata, nuo liemens iki kelių ji nieko nejautė, tačiau per paskutines gimdymo valandas iš skausmo jai plyšo galva. Kai viskas baigėsi, ji ėmė baisiai drebėti, tarsi užėjus ūmiam karščiavimui, po apklotu išdrebėjo visą pusvalandį, apsvaigusi, jausdamasi viduje tuščia, o išorėje – sulamdyta. Moteris neįstengė kalbėti, paprašyti slaugių, kad pakeistų jos krauju permirkusius marškinius švariais. Jos gerklė degė, nors ji nepaliaujamai gėrė vandenį. Slaugė liepė atsisėdus ant unitazo pačiai apsilieti šiltu vandeniu tarpkojį. Paskui padėjo jai nusiprausti, apvilko švariais marškiniais, pasodino į vežimėlį ir nuvežė į kitą palatą. Blausi šviesa ramino. Šalia stovėjo dar viena lova, kuri tuo metu buvo tuščia. Kai atėjo Ašokas, Patė matavo Ašimos kraujospūdį. Jaunoji mamytė gulėjo atsirėmusi į pagalves ir laikė apsikabinusi vaikelį lyg pailgą baltą siuntinuką. Šalia lovos stovėjo vežimėlis su kortele NAUJAGIMIS GANGULIS.
– Jis čia, – tyliai pasakė žmona, žvelgdama į vyrą ir lengvai šypsodamasi. Jos oda gelsvoka, lūpos bespalvės. Paakiai pajuodę, plaukai išsidraikę iš kasos, tarsi šukuota būtų labai seniai. Balsas užkimęs, lyg peršalus. Jis prisitraukė kėdę prie lovos. Patė padėjo kūdikį iš motinos perduoti tėvui. Trumpas perkeliamo kūdikio riksmas nustelbė palatos tylą. Tėvai sureagavo natūraliai išsigąsdami, tačiau slaugė pritariamai nusijuokė.
– Supraskite, – pasakė ji Ašimai, – taip jis su jumis susipažįsta.
Ašokas, kaip pamokė Patė, pakišo vieną ranką po vaikelio kakliuku, kitą – po užpakaliuku.
– Pirmyn, – paragino ji. – Jis nori, kad tvirčiau laikytumėte. Jis stipresnis, nei jums atrodo.
Ašokas pakėlė mažą ryšulėlį aukščiau ir prispaudė prie krūtinės.
– Šitaip?
– Taip, gerai, – patvirtino Patė. – Tumpam paliksiu jus vienus.
Iš pradžių Ašokas ne tiek susijaudino, kiek sutriko, pamatęs smailą galvutę, putlius vokučius, baltas dėmeles ant skruostų ir storą viršutinę lūpytę, styrančią virš apatinės. Vaikelio odelė, šviesesnė nei motinos ar tėvo ir tokia permatoma, kad buvo matyti plonytės žalios gyslelės ties smilkiniais. Galvutę dengė ploni, bet vešlūs juodi plaukučiai. Ašokas pamėgino suskaičiuoti mažylio blakstienas ir atsargiai pačiupinėjo pro flanelę jo rankytes ir kojytes.
– Nieko netrūksta, – pasakė Ašima, stebėdama savo vyrą. – Aš jau patikrinau.
– Kokios jo akys? Kodėl jis neatsimerkia? Ar buvo atsimerkęs?
Ji linktelėjo.
– Ką jis mato? Ar jis mato mus?
– Manau, kad mato. Tik neaiškiai. Ir ne visas spalvas. Kol kas.
Jie sėdėjo tylėdami – visas trejetas – nejudėdami, lyg akmenys.
– Kaip tu jautiesi? Ar viskas buvo gerai? – paklausė jis Ašimos.
Tačiau atsakymo nesulaukė. Nukreipęs žvilgsnį nuo sūnaus veiduko, Ašokas pamatė, kad žmona užmigo.
O kai vėl pažvelgė į vaiką, šis spoksojo į jį plačiai atsimerkęs ir nemirksėdamas savo juodomis kaip galvos plaukučiai akutėmis. Veidukas atrodė visiškai kitoks – Ašokas niekada nebuvo matęs nieko tobulesnio. Jis pamanė, kad kaip tėvas savo sūnui turbūt atrodo tamsus, šiurkštus, neryškus. Paskui vėl pagalvojo, kad vos nežuvo. Tų valandų prisiminimas nuolat švystelėdavo ir vėl užgesdavo jo sąmonėje. Tai, kad gelbėtojai ištraukė jį iš po nuolaužų buvo pirmas stebuklas jo gyvenime. O šis glėbyje gulintis, beveik nieko nesveriantis, bet viską iš esmės keičiantis vaikelis – antras stebuklas.
Be savo tėvo, kūdikis sulaukė trijų lankytojų, visi jie buvo bengalai – Maja ir Dilipas Nandžiai, jauni sutuoktiniai iš Kembridžo, su kuriais Ašima ir Ašokas prieš kelis mėnesius susipažino prekybos centre „Purity Supreme“, ir daktaras Gupta, matematikos dėstytojas, penktą dešimtį perkopęs viengungis, su kuriuo Ašokas susidraugavo Masačusetso technologijų institute. Kai atėjo laikas maitinti kūdikį, džentelmenai išėjo į koridorių. Maja ir Dilipas atnešė berniukui barškutį ir vaiko knygelę, į kurią tėvai galėjo užrašyti kiekvieną atmintiną sūnaus vaikystės nutikimą. Joje net buvo permatomas apskritimas pirmoms nukirptoms garbanoms užkišti. Daktaras Gupta padovanojo gražiai iliustruotą knygą Motulės Žąsies eilėraščiai.
– Kaip tau pasisekė, vaikeli. Tau dar tik kelios valandos, o jau turi knygų, – pasakė Ašokas, versdamas dailiai susiūtus puslapius, ir pagalvojo: „Kaip skiriasi tavo vaikystė nuo manosios.“
Ašima pagalvojo tą patį, tik dėl kitų priežasčių. Ji jautėsi dėkinga sutuoktiniams ir daktarui už draugiją, tačiau jie tik pakeitė žmones, kurie iš tikrųjų turėjo juos supti.
Kadangi iš jos pusės nebuvo nė vieno senelio, tėvo, motinos, dėdės ar tetos, kūdikio gimimas, kaip ir visa kita Amerikoje, jai atrodė ne visiškai tikras, tarsi atsitiktinis. Glostydama, žindydama ir tyrinėdama sūnelį, ji tegalėjo jo gailėtis, nes nepažinojo nė vieno žmogaus, kuris būtų atėjęs į šį pasaulį toks vienišas ir skurdus.
Nė vieni seneliai neturėjo telefono. Susisiekti su jais buvo galima tik telegramomis, tad Ašokas abiem seneliams pasiuntė tokius pranešimus: „Su jūsų palaiminimais berniukas ir motina jaučiasi puikiai.“ O dėl vardo – šią garbę tėvai nusprendė suteikti Ašimos senelei, kuriai buvo per aštuoniasdešimt ir kuri jau buvo išrinkusi vardus kitiems šešiems provaikaičiams. Senelė, sužinojusi, kad Ašima laukiasi, suvirpėjo iš džiaugsmo, jog galės pavadinti pirmąjį šeimos sahibą[3]. Tad Ašima su Ašoku nusprendė duoti vaikui vardą vėliau, kai gaus jos laišką, ir neužpildė ligoninės blanko vaiko gimimo pažymėjimui gauti. Ašimos senelė pirmą kartą per dešimt metų išėjo iš namų: pasiramsčiuodama lazdele, ji nuėjo į paštą, kad pati išsiųstų laišką. Laiške ji parašė po vieną mergaitės ir berniuko vardą, bet niekam jų neatskleidė.
Laiškas buvo išsiųstas prieš mėnesį, liepą, bet dar neatėjo. Ašima ir Ašokas per daug dėl to nesijaudino, nes žinojo, kad vardas kūdikiui iš tikrųjų nėra svarbus. Kūdikį reikia pamaitinti ir palaiminti, padovanoti aukso ir sidabro, pavalgiusį patapšnoti per nugarėlę ir atsargiai prilaikyti galvutę. Vardas gali palaukti. Indijoje tėvai niekur neskuba. Kartais praeidavo ne vieni metai, kol būdavo išrenkamas tinkamiausias, gražiausias vardas. Ašima su Ašoku galėjo pateikti pavyzdžių, kai jų pusbroliai ar pusseserės gaudavo oficialius vardus tik tada, kai šešerių ar septynerių metų būdavo registruojami į mokyklą. Sutuoktiniai Nandžiai ir daktaras Gupta juos puikiai suprato ir pritarė jų sprendimui laukti senelės laiško.
Be to, jie galėjo išsiversti ir su maloniniais vardais – Bengalijoje kiekvienam žmogui suteikiama galimybė turėti du vardus. Maloninis vardas, bengališkai daknam, reiškia, kad tokiu vardu į žmogų gali kreiptis draugai, šeima, artimi žmonės, namiškiai ir panašiai. Maloniniai
Sahibas – Indijoje asmens, užimančio aukštą visuomeninį postą, titulas.
