kurios atrodė tarsi sudaužytos melsvai baltos plytos. Ir tik kitą rytą, kai apsimovusi Ašoko kojines ir įsispyrusi į šlepetes trumpam išėjo į lauką, kai šaltas Naujosios Anglijos oras papūtė į jos ausis ir žandus, ji pirmą kartą pamatė tikrąją Ameriką – apledėjusias medžio be lapų šakas, šunų šlapimo dėmes ir išmatas pusnyse. Tačiau nė vieno žmogaus gatvėje nebuvo.
Jų butą sudarė trys kambariai, koridoriaus nebuvo. Priekyje – svetainė su trijų dalių langu į gatvę, viduryje – pereinamas miegamasis, gale – virtuvė. Ne tokių namų ji tikėjosi. Jie anaiptol nepriminė namų, kokius su broliu ir pusseserėmis buvo mačiusi filmuose Vėjo nublokšti ir Septynerių metų krizė kino teatruose „Lighthouse“ ir „Metro“. Žiemą bute siausdavo skersvėjai, o vasarą tvyrodavo nepakenčiamas karštis. Storus langų stiklus dengė niūrios tamsiai rudos užuolaidos. Vonioje gyveno tarakonai. Jie išlįsdavo naktimis iš plytelių plyšių. Tačiau moteris niekuo nesiskundė. Nenorėdama įžeisti Ašoko ar jaudinti jo tėvų, savo nusivylimą ji pasiliko sau. Užuot dejavusi, laiškuose namiškiams ji rašė apie puikias buitines dujas, kurias galima uždegti bet kuriuo paros metu, dieną ar naktį, atsukus bet kurį iš keturių dujinės viryklės degiklių, apie iš čiaupo bėgantį karštą, net deginantį odą, ir švarų, gerti tinkamą šaltą vandenį.
Viršutiniuose dviejuose aukštuose gyveno namo šeimininkai Montgomeriai, Harvardo universiteto dėstytojas su žmona. Jie turėjo dvi septynerių ir devynerių metų mergaites – Amberę ir Kloverę – juosmenį siekiančiais plaukais, kurių niekas niekada nepindavo. Šiltomis dienomis jos valandų valandas supdavosi padangoje, pakabintoje kieme ant medžio šakos. Dėstytojas liepė Ašimai ir Ašokui vadinti jį ne dėstytoju Montgomeriu, kaip tie iš pradžių į jį kreipdavosi, o Alanu. Dėl savo šiurkščios rūdžių spalvos barzdos jis atrodė daug senesnis, nei buvo iš tikrųjų. Jie matydavo, kaip jis vaikšto po universiteto miestelį, vilkėdamas aptrintas kelnes, kutais apsiūtą zomšinį švarką ir įsispyręs į gumines paplūdimio šliures. Ašokas, eidamas susitikti su savo patarėjais, visada apsirengdavo švarką ir pasirišdavo kaklaryšį. „Rikšų vairuotojai geriau apsirengę nei čionykščiai profesoriai“, – dažnai pagalvodavo jis. Montgomeriai turėjo pilkšvai žalią folksvageną furgoną, aplipdytą lipdukais su užrašais: NETIKĖKITE AUTORITETU! NUSISPJAUT! UŽDRAUSKITE LIEMENĖLES! TAIKOS! Rūsyje stovėjo skalbimo mašina, kuria jiems leisdavo naudotis, o šeimininkų svetainėje – televizorius. Jo garsas sklisdavo pro lubas. Taip kartą vakarieniaudami Ašokas ir Ašima sužinojo apie Martino Liuterio Kingo Jaunesniojo ir senatoriaus Roberto Kenedžio nužudymus.
Kartais Ašima ir Alano žmona Džudė viena šalia kitos kieme džiaustydavo skalbinius. Džudė visada mūvėdavo mėlynus džinsus, kurių klešnes, atėjus vasarai, nuplėšdavo ir pasidarydavo šortus, ant kaklo būdavo užsinėrusi mažų kriauklelių vėrinį. Savo nutįsusius geltonus plaukus ji slėpdavo po raudona medvilnine skarele, tokios pačios medžiagos ir spalvos kaip dukrelių, ją ant pakaušio surišdavo į mazgą. Kelias dienas per savaitę moteris eidavo dirbti į Somervilio moterų sveikatos centrą. Sužinojusi, kad Ašima laukiasi, ji pritarė jos sprendimui maitinti kūdikį krūtimi, bet išgirdusi, jog Ašima rengiasi gimdyti medicinos įstaigoje, nusivylė, nes pati abi dukras pagimdė namuose, padedama centro pribuvėjų. Kartkartėmis Džudė su Alanu vakarais kur nors išeidavo ir palikdavo Amberę ir Kloverę be priežiūros. Tik kartą, kai Kloverė peršalo, jie paprašė Ašimos užeiti jų pasižiūrėti. Prisiminus jų butą, Ašimą apimdavo siaubas, nes, nors butus skyrė tik lubos, jie iš tikrųjų buvo labai nevienodi – pas dėstytoją visur styrojo krūvos knygų, popierių, o virtuvėje ant spintelės – neplautos lėkštės, peleninės, didumo sulig pusdubeniu, pilnos sumaigytų cigarečių. Mergaitės miegojo vienoje lovoje, nukrautoje drabužiais. Prisėdusi trumpam ant Alano ir Džudės čiužinio krašto, ji šūktelėjo ir nevykusiai nuslydo, nes išsigandusi pamatė, kad jis visas šlapias. Ant šaldytuvo vietoj dribsnių ir arbatos maišelių, stovėjo viskio ir vyno buteliai, dauguma apytuščiai. Vien stovėdama prie šaldytuvo, Ašima apgirsdavo.
Juos parvežti maloniai sutiko daktaras Gupta, kuris turėjo savo automobilį. Ir štai jie, staiga tapę šeima, sėdėjo tvankioje svetainėje, priešais vienintelį ventiliatorių. Užuot nusipirkę sofą, jie įsigijo šešias kėdes – visas trikojes, ovaliomis medinėmis atkaltėmis ir juodomis trikampėmis pagalvėlėmis. Vėl atsidūrusi niūriame savo trijų kambarių bute, Ašima nustebo pajutusi, kad jai trūksta ligoninės bruzdesio, Patės, želės ir ledų, kuriuos kasdien gaudavo. Lėtai eidama per kambarius, ji susierzino, pamačiusi virtuvėje neplautų indų krūvas ir nepaklotą lovą miegamajame. Iki tol Ašima buvo susitaikiusi su tuo, kad tomis dienomis, kai jausdavosi pavargusi, ilgėdavosi namų ar pykdavo, niekas neiššluodavo grindų, nesuplaudavo indų, neišskalbdavo drabužių, nenueidavo į parduotuvę parnešti produktų, nepagamindavo valgio, nes nebuvo kam tai padaryti. Ji priprato prie amerikietiškos gyvensenos be patogumų. Tačiau su verkiančiu kūdikiu glėbyje, pritvinkusiomis pieno krūtimis, apsipylusi prakaitu, taip skaudančiomis kirkšnimis, kad vos galėjo sėdėti, ji staiga pajuto, jog daugiau nebegali iškęsti.
– Negaliu, – pasakė ji Ašokui, kai jis atnešė puodelį arbatos – vienintelė paslauga, kurią jis manė galįs jai padaryti, bet arbatos ji visai nenorėjo.
– Po kelių dienų priprasi, – tarstelėjo jis, tikėdamasis ją padrąsinti, bet iš tikrųjų nežinodamas, ką daryti, ir padėjo puodelį ant besilupančios palangės. – Jis turbūt vėl užmigo, – pridūrė, žvelgdamas į Gogolį, kurio žandukai mikliai krutėjo, prigludę prie motinos krūties.
– Nepriprasiu, – atkakliai paneigė ji kimiu balsu, nežiūrėdama nei į kūdikį, nei į vyrą, ir truputį atitraukė užuolaidą. – Gyvendama čia ir taip, nepriprasiu.
– Ką tu sakai, Ašima?
– Sakau tau paskubėti ir baigti disertaciją, – pareiškė ji impulsyviai ir pirmą kartą prisipažino: – Nenoriu auginti Gogolio šioje šalyje. Tai neteisinga. Noriu grįžti namo.
Jis pažvelgė į Ašimą – jos veidas sulysęs, bruožai paaštrėję, visai ne tokie kaip per vestuves – ir suprato, kad gyvenimas Kembridže atsiliepė jo žmonos sveikatai. Ne kartą, grįžęs iš instituto namo, jis rasdavo ją paniurusią, sėdinčią ant lovos, iš naujo skaitančią tėvų laiškus. Ankstyvais rytais, pajutęs, kad ji tyliai verkia, jis apkabindavo ją, bet nesugalvodavo, ką pasakyti, manydamas, jog prasikalto ją vesdamas ir atveždamas čionai. Netikėtai jis prisiminė Ghošą iš traukinio, bendrakeleivį, kuris grįžo iš Anglijos dėl žmonos. „Labai gailiuosi, kad grįžau“, – prisipažino Ghošas Ašokui, likus vos kelioms valandoms iki žūties.
Atsargus beldimas į duris pertraukė jų apmąstymus – pažiūrėti vaikelio atėjo Alanas, Džudė, Amberė ir Kloverė. Džudės rankose – languota staltiese uždengtas indas. Ji pasakė pagaminusi apkepą su brokolių įdaru. Alanas pastatė maišą su senais išaugtais Amberės ir Kloverės drabužėliais, atkimšo butelį šalto šampano. Putojantis vynas aptaškė grindis. Kaimynas pripylė jo į puodukus. Visi pakėlė puodukus už Gogolį. Ašima ir Ašokas tik apsimetė, jog gurkštelėjo. Amberė ir Kloverė, apsupusios Ašimą iš abiejų šonų, džiūgavo, kai Gogolis abiem rankutėmis sugriebė jų pirštus. Džudė paėmė kūdikį iš Ašimos glėbio.
– Sveikas, gražuoli, – suulbėjo ji. – Ak, Alanai, aš irgi noriu tokio.
Alanas pasiūlė iš rūsio atnešti mergaičių lovelę. Jiedu atnešė ją su Ašoku ir pastatė šalia Ašimos ir Ašoko lovos. Ašokas nuėjo į krautuvėlę gatvės gale, o grįžęs nuėmė nuo tualetinio staliuko įrėmintas nespalvotas Ašimos šeimos nuotraukas ir vietoj jų pastatė vienkartinių
