ant vienos iš savo trikojų kėdžių ir visą dieną verkė. Ji verkė maitindama vaiką, verkė guldydama jį miegoti ir verkė tarpuose tarp miego ir maitinimo. Moteris liūdėjo, nes po paštininko apsilankymo nebuvo laiškų iš Kalkutos, nes Ašokas neatsiliepė, kai paskambino jam į fakultetą. O kartą Ašima apsiašarojo nuėjusi į virtuvę ir pamačiusi, kad baigėsi ryžiai. Tada ji užlipo į viršų ir pasibeldė į Alano ir Džudės duris.
– Įsipilkit, – pasakė Džudė, bet ryžiai skardinėje Džudės dėžutėje buvo rudi. Iš mandagumo Ašima įsipylė jų į puodelį, bet lipdama laiptais žemyn išpylė juos lauk. Paskui paskambino Ašokui į fakultetą, norėdama paprašyti, kad grįždamas namo nupirktų ryžių. Tačiau jis vėl neatsiliepė. Tad Ašima atsikėlė, nusiprausė veidą, susišukavo plaukus, pakeitė Gogolio vystyklus, perrengė vaiką ir paguldė į tamsiai mėlyną vežimėlį baltais ratais, kurį paveldėjo iš Alano ir Džudės. Pirmą kartą stumdama vežimėlį ji nuėjo maloniomis Kembridžo gatvėmis į prekybos centrą „Purity Supreme“ nusipirkti maišelio baltų ilgagrūdžių ryžių. Prireikė daugiau laiko nei įprastai, nes kelis kartus gatvėje ir prekybos centre ją sustabdė visiškai nepažįstami žmonės, visi amerikiečiai, kurie staiga ją pastebėjo, šypsojosi ir sveikino. Jie smalsiai, pritariamai pažvelgdavo į vežimėlį.
– Kokio amžiaus? – klausdavo žmonės. – Berniukas ar mergaitė? Koks vardas?
Ji pradėjo didžiuotis, kad viską, nustačiusi dienotvarkę, pasidaro pati. Kaip Ašokas, kuris septynias dienas per savaitę būdavo užsiėmęs studentų paskaitomis, moksliniu darbu, disertacija, ji taip pat turėjo ką veikti, kam aukotis ir skirti visas jėgas. Prieš Gogolio gimimą jos dienos nuobodžiai bėgdavo bute, valandų valandas snaudžiant, apimtai blogos nuotaikos, sėdint ant lovos ir iš naujo skaitant tuos pačius bengalų rašytojų romanus. Dabar dienos, kurios anksčiau vos slinkdavo, ėmė lėkte lėkti – čia rytas, čia vakaras, – tos pačios valandos prabėgdavo vaikštant per tris kambarius su Gogoliu ant rankų. Ji pabusdavo šeštą valandą ryto, paimdavo iš lovelės sūnelį pamaitinti pirmą kartą, paskui pusvalandį jiedu su Ašoku gulėdavo lovoje, pasiguldę tarp savęs kūdikį, ir žavėjosi tuo mažu žmogeliuku, kurį susikūrė. Neįprastu metu, nuo vienuoliktos iki pirmos, kol Gogolis miegodavo, ji pietaudavo – tokio įpročio vėliau laikėsi daug metų. Kiekvieną popietę išveždavo vaiką į lauką ir stumdavo vežimėlį gatvėmis, nusipirkdavo šio bei to arba sėdėdavo ant suoliuko universiteto miestelyje, kartais prie Masačusetso technologijų instituto sutikdavo Ašoką, atnešdavo jam namie iškeptų samosų ir šviežiai užplikytos arbatos termose. Žiūrėdama į vaiką, kartais ji pastebėdavo savo šeimos bruožų – blizgančias motinos akis, plonas tėvo lūpas, kreivą brolio šypseną. Ašima rado siūlų krautuvėlę ir pradėjo ruoštis žiemai, megzti Gogoliui megztukus, apklotėlius, pirštinaites, kepurėles. Kas kelias dienas ji išmaudydavo vaiką keraminėje virtuvės kriauklėje. Kas savaitę kruopščiai nukarpydavo rankų ir kojų nagučius. Laukdama skiepų prie vaikų gydytojo durų, užsikimšdavo ausis. Kartą Ašokas grįžo namo nešinas fotoaparatu „Instamatic“ ir nufotografavo kūdikį. Kai Gogolis miegojo, ji įkišo kvadratines nuotraukas baltais krašteliais į plastikinius laikiklius albume ir ant lipnios juostelės užrašė antraštes. Migdydama vaiką, ji dainuodavo bengališkas dainas, kurias jai dainuodavo jos motina. Ašima užuosdavo švelnų, pienu atsiduodantį jo odos kvapą ir iš burnytės sklindantį sviesto skonį. Kartą ji, plačiai šypsodamasi ir išsižiojusi, pakėlė kūdikį aukštai virš galvos, staiga iš jo gerklytės tiesiai ant jos plūstelėjo nesuvirškinto pieno srovė. Visą likusį gyvenimą ji prisiminė šiltą, rūgštų skystį, dėl kurio ji vėliau tą dieną nieko neprisivertė suvalgyti.
Laiškai ateidavo iš visų: jos ir vyro tėvų, tetų, dėdžių, pusseserių, draugių, išskyrus Ašimos senelę. Juose buvo įvairiausių palaiminimų ir linkėjimų, užrašytų raidėmis, kurias Ašima ir Ašokas didesnę savo gyvenimo pusę matydavo skelbimų lentose, laikraščiuose ir tentuose, o dabar matė tik tuose brangiuose, blyškiai melsvuose lapuose. Kartkartėmis per savaitę ateidavo du laiškai. O vieną kartą atėjo trys. Ašimos ausis įgudo tarp dvyliktos ir antros valandos išgirsti paštininko žingsnius prieangyje, po kurių sekdavo lengvas trakštelėjimas durų ertmėje, skirtoje paštui. Jos tėvų laiškų paraštės būdavo prirašinėtos: motinos – greitosiomis išraitytomis didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis, o tėvo – dailia, elegantiška rašysena, dažnai dar papuoštos gyvūnų piešiniais, kuriuos iškirpusi Ašima užklijuodavo ant Gogolio lovelės. „Mirštam, kaip norim jį pamatyti, – rašė jos motina. – Šie mėnesiai patys svarbiausi. Kiekvieną valandą vyks permainos. Prisimink tai.“ Ašima laiškuose tėvams rūpestingai apibūdindavo savo sūnelį, pranešė, kada jis pirmą kartą nusišypsojo, persivertė per galvą, suspiegė iš džiaugsmo. Ji parašė, kad jie su Ašoku taupo pinigus kelionei namo, planuoja grįžti kitą gruodžio mėnesį, kai Gogoliui sukaks vieni metukai. (Nepaminėjo vaikų gydytojo nerimo dėl tropinių ligų. Jis perspėjo, kad prieš išvykstant į Indiją vaikui reikės pritaikyti naujų skiepų derinį.)
Lapkričio mėnesį Gogoliui prasidėjo nežymi ausies infekcija. Matydami maloninį savo sūnaus vardą, užrašytą ant receptų antibiotikams ar ant skiepų knygelės, Ašima ir Ašokas pagalvodavo, kad taip elgtis nedera, – maloniniai vardai neturi būti viešinami. Tačiau iš Ašimos senelės laiško vis dar nebuvo ir jiems neliko nieko kita, kaip tik patikėti, kad laiškas dingo kažkur pakeliui. Ašima nusprendė parašyti senelei, paaiškinti padėtį ir paprašyti atsiųsti dar vieną laišką su vardais. Kitą dieną į Kembridžą atėjo laiškas, bet ne iš senelės, o iš Ašimos tėvo ir be piešinių Gogoliui paraštėse – jokių dramblių, papūgų ar tigrų. Laiškas rašytas prieš tris savaites. Iš jo Ašima ir Ašokas sužinojo, kad Ašimos senelę ištiko insultas, visa dešinė jos pusė paralyžiuota, protas aptemęs, ji nebegali kramtyti, vos nuryja kąsnį, mažai ką atpažįsta. „Ji tebėra su mumis, bet, tiesą sakant, mes jos jau netekome, – rašė tėvas. – Pasiruošk, Ašima. Galbūt tu jos daugiau nebepamatysi.“
Tokia buvo pirma liūdna žinia iš namų. Ašokas nelabai pažinojo Ašimos senelę, tik blankiai prisiminė, kaip per vestuves palietė jos kojas. Tačiau Ašima ilgai negalėjo nusiraminti. Parudavę medžių lapai ėmė kristi, dienos trumpėjo, sutemdavo negailestingai greitai, o ji sėdėjo namie su Gogoliu, vis prisimindama, kaip paskutinį kartą, kelios dienos prieš išskrendant į Bostoną, matė savo senelę, savo didą[4]. Ašima buvo nuvykusi jos aplankyti. Tada senelė, jau dešimt metų kaip pensininkė, vėl įžengė į virtuvę pagaminti vaikaitei lengvo ožkienos ir bulvių troškinio ir savo rankomis maitino vaikaitę saldumynais. Priešingai nei tėvai ir likusi giminė, senelė neliepė jai Bostone nevalgyti jautienos, nesegėti sijonų, nesikirpti plaukų ir nepamiršti šeimos. Senoji moteris nenuogąstavo dėl tokių išdavystės ženklų, ji vienintelė tikėjo, jog Ašima niekada nepasikeis. Prieš išvykdama, Ašima stovėjo, nuleidusi galvą priešais velionio senelio portretą, mintyse prašydama palaiminti ją prieš kelionę, paskui pasilenkė nubraukti dulkių nuo savo didos kojų ir paliesti jas savo galva.
– Dida, aš atvažiuosiu, – ištarė tada Ašima, nes bengalai atsisveikina kaip tik tokia fraze.
– Džiaukis kelione, – griausmingu balsu palinkėjo senelė, padėdama vaikaitei atsistoti, ir drebančiomis rankomis nuo Ašimos veido nykščiais nušluostė srūvančias ašaras. – Daryk tai, ko aš niekada nepadarysiu. Tai išeis tik į naudą. Prisimink tai. Dabar keliauk.
Kūdikiui augant, plėtėsi pažįstamų bengalų ratas. Per Nandžius, kurie jau taip pat laukėsi vaikelio, Ašokas ir Ašima susipažino su Mitromis, o per Mitras – su Banerdžiais. Dažnai prie Ašimos, stumiančios vaikišką vežimėlį
Malonybinis senelės vardas bengališkai.
