parduodami karpiai, kaip iš manų košės pasigaminti chalvą. Sekmadieniais po pietų draugai su šeimomis lankydavo vieni kitus namuose, gerdavo arbatą su cukrumi ir tirštintu pienu, valgydavo prikaistuvyje keptus krevečių kotletus, susėdę ratu ant grindų dainuodavo Nazrulio ir Tagorės dainas, vieni kitiems perduodami storą eilėraščių knygą geltonu drobiniu viršeliu, o Dilipas Nandis grodavo fisharmonija. Jie audringai ginčydavosi, kurio režisieriaus filmai geresni: Ritviko Ghatako ar Satjadžito Rėjaus, kuri partija įtakingesnė: Indijos komunistų ar Kongreso, kuri Kalkutos pusė laimės rinkimus: Šiaurės ar Pietų. Paskui valandų valandas postringaudavo apie Amerikos, šalies, kurioje nė vienas iš jų neturėjo teisės balsuoti, politiką.
Vasario mėnesį, kai Gogoliui sukako šeši mėnesiai, Ašima ir Ašokas jau pažinojo pakankamai žmonių, kad galėtų tinkamai atšvęsti. Proga – Gogolio anaprasana[5], ryžių ceremonija. Bengalai kūdikių nekrikštija, neturi tradicijos duoti vaikui vardą Dievo akivaizdoje. Pirma oficiali vaiko gyvenimo ceremonija – kieto maisto paragavimas. Ašokas ir Ašima paprašė Dilipo Nandžio atlikti Ašimos brolio vaidmenį: palaikyti vaiką ir pirmą kartą pamaitinti jį ryžiais, kurie vėliau taps kasdiene jo duona. Gogolį aprengė tarsi mažą bengalų jaunikį – geltonomis plačiomis kelnėmis, atsiųstomis jo senelės iš Kalkutos. Audinys tebekvepėjo kmynais, kurie buvo siuntinyje kartu su kelnėmis. Ant Gogolio galvutės uždėjo iš popieriaus iškirptą ir folijos skiautėmis papuoštą kepuraitę, parišo ją virvele. Ant kakliuko užkabino keturiolikos karatų aukso grandinėlę, ant kaktytės, virš antakių, sandalo medžio tepalu kruopščiai išpiešė šešis mažyčius rusvai gelsvus mėnuliukus, akytes patamsino juodais dažais. Berniukas sukinėjosi ant dėdės kelių. Jie abu sėdėjo ant grindų, užtiestų apklotu, apsupti svečių. Maistas buvo patiektas dešimtyje atskirų dubenių. Ašima apgailestavo, kad ryžiai sudėti ne į sidabrinę, varinę ar bent jau nerūdijančio plieno, o į melamino lėkštę. Paskutiniame dubenyje buvo bengališkas desertas paješas – šiltas ryžių pudingas, kurį kartu su pyrago rieke Ašima nuo šiol vers sūnų valgyti per kiekvieną jo gimimo dieną, net kai jis suaugs.
Tėvas ir draugai nufotografavo berniuką, susiraukusį, tarp žmonių ieškantį motinos, kuri tuo metu ruošė švedišką stalą, veido. Ašima vilkėjo sidabru tviskantį sarį – pirmą kartą apsirengta vestuvinė dovana – ir palaidinukę su rankovėmis iki alkūnių. Ji išdėliojo popierines lėkštes (jas reikėjo sudėti trigubas, kad išlaikytų birjanį), karpius jogurto padaže, dalą, šešis skirtingus daržovių patiekalus, kuriuos ji gamino visą savaitę. Svečiai valgys stovėdami arba sėdėdami rytietiškai ant grindų. Pakvietė ir Alaną su Džude. Šie kaip visada atėjo su džinsais ir storais megztiniais, nes buvo šalta, apsiavę odinius, sagtimis užsegamus sandalus, vilnones kojines. Džudė apžiūrėjo švedišką stalą ir krimstelėjo kažin ko, regis, krevečių kotleto.
– Maniau, visi indai vegetarai, – sušnabždėjo ji Alanui.
Prasidėjo Gogolio maitinimas, bet tai buvo tik prisilietimas. Niekas nesitikėjo, kad berniukas suvalgys daugiau nei ryžio grūdelį ar paragaus daugiau nei vieną dalo lašelį – viskas buvo skirta supažindinti jį su maistu, kurį valgys likusį gyvenimą. Ceremonijai prasidėjus, grupelė moterų pradėjo ūkauti, vyrai per rankas leido kriauklę, kurią patapšnodavo, tačiau nė vienas nesugebėjo išgauti iš jos nė garso. Virš Gogolio galvutės pakėlė žolės lapelius ir pradipą – grakščiai, lygiai degančią aliejaus lempą. Vaikas sėdėjo lyg užkerėtas, nesimuistė, nenusigręžė, paklusniai išsižiodavo prieš kiekvieną maitinimą, tris kartus paragavo paješo. Kai, pamatęs šaukštą, Gogolis noriai išsižiodavo, Ašimos akys prisipildydavo ašarų. Ji labai norėjo, kad vaiką maitintų tikras jos brolis ir virš jo galvutės laikydami rankas jį palaimintų tikri jos tėvai. Paskui atėjo didinga pabaiga, akimirka, kurios visi laukė. Norėdami nuspėti Gogolio ateitį ir sužinoti, kas jis bus, žemdirbys, mokslininkas ar verslininkas, tėvai sūnui pasiūlė lėkštę, ant kurios buvo Kembridžo žemės grumstas, iškastas kieme, tušinukas ir vieno dolerio kupiūra. Dauguma vaikų griebia kurį nors vieną daiktą, kartais visus tris, tačiau Gogolis nepalietė nieko. Jis neparodė jokio susidomėjimo lėkšte, bet ir nenusigręžė nuo jos, tik įsikniaubė veiduku į dėdės petį.
– Įdėkit jam į ranką pinigą! – šūktelėjo kažkas iš grupės. – Amerikietis berniukas turi būti turtingas!
– Ne! – pasipriešino tėvas. – Tušinuką. Gogoli, paimk tuši-nuką.
Vaikas abejingai pažvelgė į lėkštę. Dešimtys tamsių galvų viltingai lūkuriavo. Drabužėlio medžiaga pradėjo erzinti jo odą.
– Gogoli, paimk ką nors, – paragino Dilipas Nandis, prinešęs lėkštę arčiau. Berniukas susiraukė, apatinė jo lūpytė suvirpėjo. Verčiamas rinktis likimą, šešių mėnesių mažylis pravirko.
Atėjo kitas rugpjūtis. Gogoliui sukako vieni metukai, jis viską graibstė, jau truputį vaikščiojo, dviem kalbomis kartojo žodžius. Savo motiną vaikas vadino ma, tėvą – baba. Jei kas nors kambaryje pašaukdavo „Gogoli“, mažylis atsigręždavo ir nusišypsodavo. Berniukas miegodavo naktimis ir dienomis nuo pusiaudienio iki trijų, turėjo septynis dantukus ir stropiai kišdavosi į burnytę popieriaus, medvilnės skutelius ar viską, ką rasdavo ant grindų. Gruodžio mėnesį, per Ašoko žiemos atostogas, Ašokas ir Ašima ketino pirmą kartą parvykti į Kalkutą. Būsima kelionė įkvėpė sutuoktinius ieškoti Gogoliui tinkamo vardo, kad galėtų pateikti prašymą pasui gauti. Jie paprašė bengalų draugų pasiūlyti ir ilgais vakarais svarstydavo vieną ar kitą vardą, tačiau nė vienas jiems nepatiko. Berniuko tėvai jau nebelaukė Ašimos senelės laiško: sužinoję, kad senolė neprisimena net Ašimos, jie nebeteko vilties, kad ji prisimins sugalvotą vardą. Tačiau iki kelionės dar buvo likę keturi mėnesiai. Ašima apgailestavo, jog negali vykti anksčiau, per deivės Durgos šventę. Deja, Ašokui ilgos atostogos dar nepriklausė, tad jie turėjo pasitenkinti trimis gruodžio mėnesio savaitėmis.
– Turbūt vyksime namo po kelių mėnesių nuo jūsų Kalėdų, – paaiškino Ašima Džudei, stovinčiai anapus skalbinių virvės. Ši atsakė, jog jiedu su Alanu yra budistai.
Pasiutusiu greičiu Ašima numezgė megztinius savo tėvui, uošviui, broliui ir trims mylimiausiems dėdėms. Visi megztiniai vienodi, su V formos kaklo iškirpte, megzti devinto numerio virbalas, tamsiai žaliais siūlais, penkiomis geromis ir dviem išvirkščiomis akimis. Tik jos tėvo kitoks – megztas dviem storais virbalais perliniu raštu ir priekyje susegamas sagomis, nes jam tokie labiau patinka, nei užsivelkami per galvą. Ji nepamiršo prisiūti megztų kišenių kortų kaladei, kurią jis visada nešiodavosi su savimi, kad kam nors netikėtai išdėliotų pasjansą. Be megztinio, knygyne „Harvard Coop“ ji nupirko tėvui tris sabalo kailio teptukus, tokių dydžių, kokių jis prašė laiške. Jie buvo nežmoniškai brangūs, brangesni už bet kurią jos pirktą prekę Amerikoje, tačiau Ašokas, pamatęs kvitą, nieko nepasakė. Kartą Ašima su Gogoliu išėjo apsipirkti į Bostono centrą ir ilgai užtruko universalinėje parduotuvėje „Jordan Marsh“, kur išleido paskutinius pinigėlius. Ji nusipirko įvairių arbatinių šaukštelių, perkelinių pagalvės užvalkalų, spalvotų žvakių, muiliukų ant virvelių. Įsigijo laikrodį „Timex“ savo uošviui, rašiklių „Bic“ pusseserėms ir pusbroliams, siuvinėjimo siūlų, antpirščių motinai ir tetoms. Grįždama metro namo, Ašima jautėsi pakylėta, pavargusi, sunerimusi dėl būsimos kelionės. Traukinys buvo perpildytas ir iš pradžių ji stovėjo, bandydama laikytis už savo krepšių, vežimėlio ir viršutinio turėklo, kol viena mergina pasiūlė atsisėsti. Ašima padėkojo ir susmuko ant sėdynės, pastūmusi krepšius į saugią vietą už savo kojų. Gogolis miegojo, tad ir ji sumanė nusnausti,
Ritualinis pirmas vaiko pamaitinimas kietu maistu.
