antakius, tarsi tai būtų koks slaptas sutartinis ženklas, kurį turėčiau suprasti.
„Tai kaip? – pakartojo šamanas. – Ar žinai, kodėl darai, ką darai, sakai, ką sakai, ir mąstai, ką mąstai? Jei ne, ar bent kiek skiriesi nuo cirko beždžionės ar dresuoto šuns, išmoktais veiksmais tiesiog reaguodamas į atlygio ar pagyrimo pažadą arba bijodamas bausmės ar atstūmimo?“
Baisiausiai pasipiktinau tokiais jo žodžiais.
Vis dėlto žiūrėdamas į jo giedrą veidą suvokiau įsižeidęs tik todėl, kad jis teisus: retai kada, jei išvis kada nors, turėjau rimtų ketinimų prieš ką nors darydamas, sakydamas ar pagalvodamas, dažniausiai norėdavau tiesiog patenkinti kitų žmonių lūkesčius arba savo begalinį savanaudiškumą.
Net jei būčiau be galo ryžtingai nusiteikęs, ar aš vis tiek pasmerktas gyvenimui, susidedančiam vien iš pasikartojančių reakcijų į mano paties susikurtus rūpesčius? Ar gali būti, kad šis seneliukas, pasipuošęs kaulų dirbiniais, šviesiomis, tyromis akimis, iš tiesų žino kokią nors realiai įgyvendinamą alternatyvą?
„Mūsų kalnų Tradicija moko gyventi kitaip, – tyliai, bet užtikrintai pareiškė šamanas, tarsi vėl atsakydamas į mano neištartas mintis. – Mūsų tautos savivoka pagrįsta mokša šhastra – išsilaisvinimo pamokomis.“
Jis pasislinko prie manęs – taip arti, kad užuodžiau nuo jo sklindantį saldų prieskonių kvapą.
„Šiuo skambiu pavadinimu iš tikrųjų apibūdinami visai paprasti patarimai, kaip išmokti aiškiai mąstyti, kalbėti ir veikti, kai viskas daroma turint aiškų tikslą – bhavaną. Šiuo žodžiu vadinama vieta, kur viskas auga ir tarpsta kaip derlingoje dirvoje.“
Jis nužvelgė savo daržovių, tapijokų ir ryžių laukus, tarsi pabrėždamas savo žodžius.
„Tai mūsų Tradicijos išlaisvinamoji galia, nes jei nuspręsi pakeisti savo ketinimus, savo tikslą, pasikeis ir tavo sąlytis su pasauliu, o kartu ir tavo gyvenimas.“
Jis pridėjo ranką sau prie širdies, o tada švelniai prisilietė prie manosios.
„Todėl paklausiu dar sykį: brolau, ar žinai, ko nori?“
Pasižiūrėjau jam į akis ir nusišypsojau. Jis parodė man mano atsakymą.
Taip prasidėjo Kušalo Magaro pamokos, nors iki tos akimirkos net nežinojau, kaip man jų reikia.
III skyrius
Žinios yra tai, ką galite panaudoti.
Tikėjimas yra tai, kas išnaudoja jus.
„Ką žinai apie mūsų Thuture Vedą, – paklausė šamanas, – mūsų kalnų sakytinę išmintį – šaivinio tantrizmo jogą?“
Turiu prisipažinti – nežinojau visiškai nieko. Nuo paauglystės praktikavau nesudėtingus meditacinius jogos pratimus, kurių išmokau iš bibliotekoje pasiimtos knygos, nes norėdavau sušvelninti mane kankinusias emocines ir psichologines paauglystės audras. Ir jei būdvardis šaivinis man buvo visiškai negirdėtas, tai tantra, nors ir neišdrįsau prisipažinti, man siejosi tik su rekolekcijomis Vakarų krašte Anglijos pietvakariuose, kai deginamos aromatizuotos žvakės ir ore tvyro mistiškas seksualumas.
Niuktelėjau Samuelį, kuris patyliukais prisėlinęs įsitaisė šalia manęs, ir nuleidau galvą.
„Na, rytinių Himalajų Tradicija labai sena, – pradėjo šamanas. – Suprantama, amžius čia nėra svarbiausias rodiklis, bet mūsų metodai patikrinti laiko ir ištobulinti daugybės kartų.“ Norėjau tik žvilgtelėti į Samuelį – jo veide nebeliko nė lašelio ankstesnio nerimo ir jis atrodė taip neįprastai rimtas, kad niuktelėjau jam dar sykį, ir šįkart daug stipriau.
„Mūsų protėvių Tradicija yra praktinio pobūdžio patarimai, mokantys suprasti paprastai net sunkiai suvokiamus įsitikinimus ar nuomones, iškraipančias mūsų gebėjimą tinkamai matyti tiek save, tiek kitus. Šis metodas parodo, kaip peržengti įprastinės nuovokos ribas ir suprasti, kas iš tiesų sujungia mus supančią realybę. Taip galima išmokti gyventi ir mylėti visa širdimi, be jokių baimių – taigi veiksmingiau, išmintingiau ir džiaugsmingiau.“
„Žadama tikrai nemažai“, – atsakiau.
„Bet visi pažadai bus ištesėti nuosekliai gilinant savo savižiną, – nusišypsojo jis, – ir vis geriau suprantant, kodėl nusprendžiame vienaip ar kitaip jausti, mąstyti, kalbėti ir veikti. Tuomet mūsų žalingas neatidumas traukiasi ir galime tapti daug naudingesni kitiems.“
Man patiko, ką išgirdau. Nebuvo kalbama apie vadinamuosius „ezoterinius“ būdus, kaip atitolinti senatvę, padidinti vyriškumą ar tapti kokios elitinės, save garbinančios, draugijos nariu. Niekas nekalbėjo ir apie kundalini7 gyvybinės jėgos augimą, čakrų atsivėrimą ar savanaudišką, savimylišką „asmeninį augimą“. Ir juo labiau – apie paprasčiausią, egoizmą maskuojančią, savimonę.
Čia viskas atrodė kitaip. Anot šamano, ši praktinė metodika padeda ja besivadovaujantiems tapti naudingiems kitiems.
Mane suintrigavo.
„O kas vadovauja jūsų Tradicijai?“ – paklausiau manydamas, kad čia, kaip ir kituose Vakarų remiamuose ašramuose, turi vadovauti brahmanas ar koks kitas viršininkas.
„Nėra jokios sekėjų organizacijos, – paaiškino jis. – Jokių dvasininkų, jokių dogmų ar tikėjimo tiesų, nes mūsų Tradicija nėra religija.“
Prisiminiau visas griežtas taisykles, kuriomis vadovavosi mane užauginusios religinės pakraipos mokyklos. Čia būdavo reikalaujama itin pagarbiai elgtis su didžiai gerbiamais dvasininkais, nors nė vienas jų neatrodė vertas savo titulų, ne taip, kaip auklytės ir valgyklos darbuotojos, kurios iš tiesų stengėsi mumis pasirūpinti.
O kur dar tos giesmės, kurias buvau verčiamas giedoti šizofreniškam sekmadieninės mokyklos dievui, meldžiančiam mus būti atlaidžius, nuolankius ir romius ir kartu be jokio gailesčio pasmerkiančiam kelis išrinktuosius pasikartojančioms genocidinėms skerdynėms.
Jau vaikystėje supratau, kad mane moko garbinti akivaizdžių sadistinių polinkių turinčią dievybę, paskandinusią visą pasaulį, pavertusią moterį druskos stulpu ir žudžiusią egiptiečių kūdikius. Iki šiol atsimenu, kaip krimtausi sužinojęs, kad šis dievas leido laukinėms meškoms į gabalus sudraskyti keturiasdešimt du berniukus tik todėl, jog jie žydų pranašą pavadino plikiu. Taip pat greitai supratau, kad tokie pasakojimai nėra tiesiog Senojo Testamento pramanai, nes juos akivaizdžiai parašė tėvas psichopatas, siekdamas savo Apreiškimų knygoje įamžinti ketinimus mus marinti badu ir nunuodyti, palaidoti urvuose, kankinti pramanytais marais, o vėliau sudeginti ir paversti pelenais.
Todėl vis svarsčiau, kaip toks kerštingas, pavydus dievas gali versti mane mylėti jį ir savo artimuosius, kai jis pats ne kartą liepė savo išsirinktai mažumai paprasčiausiai išskersti savuosius vien dėl to, kad išsiskyrė jų nuomonės.
Visų šių dvasinių klausimų painiava, kilusi mano galvoje po tokių mokslų, privertė smalsų vaiką manyje nenuilstamai domėtis kitomis
