Šiva, kurios vardas reiškia „geranoriškumą“, o ji pati simbolizuoja polinkį į tvarką – esminį sąmoningumo elementą šioje visatoje.
„Tokia malonumo samprata, viena vertus, natūrali žmogiškajai prigimčiai, o kita vertus, esminė tikrojo suvokimo kelyje, dažnai smarkiai iškraipoma tų, kurie turi žinių, bet nėra išmintingi.“
„O kas ją iškraipo?“ – paklausiau aš.
„Žmonės, kuriems trūksta sąžiningumo, kurie taip aklai siekia garbės ir turtų, kad nustoja buvę patys savimi, – paaiškino šamanas. – Žmonės, kylantys laiptais vadinamųjų „dvasinių“ sistemų hierarchijose, kurios iš esmės prieštarauja žmogiškajai prigimčiai. Žmonės, kaltinantys mus amoralumu ir teigiantys, kad mūsų seni papročiai pateisina atsitiktinius, neatsakingus lytinius santykius.“
Tokie prietarai ganėtinai gajūs, kai kalbama apie visokiausias „tantras“. Turiu pripažinti, kad ir pats anksčiau tuo tikėjau.
„O juk mūsų kalnų Tradicija moko, kad visų tų malonumų, kurie yra neatsiejami nuo savanaudiškų tikslų ir suteikia greitą, bet laikiną pasitenkinimą, mums niekada nepakaks. Darosi neįmanoma patenkinti savo troškimų, nes norų kyla vis daugiau ir juos visus reikia atpažinti ir išpildyti. Taip netenkame pusiausvyros. Pradedame svyruoti, galiausiai išsižadame įgimtos džiaugsmingos, šviesios savasties ir leidžiame, kad mus nugalėtų įvairiausi tamsūs troškimai, tampame priklausomi, ciniški ir kupini pagiežos.“
Linktelėjau pritardamas. Kas galėtų nesutikti, kad mūsų egocentriška, savanaudiška ir dažnai nusivylusi visuomenė, iš kurios pats atėjau, pirmenybę teikia neigimui.
„O mūsų Tradicija, priešingai, primena, kad nuolaidžiavimas savo silpnybėms neatneša nieko gero, šitaip tik apgaudinėjame patys save. Daug išmintingiau susilaikyti nuo pusėtino pasitenkinimo, nes taip mūsų troškimus patenkinti darosi vis sunkiau, ir siekti stabilių, intensyvių malonumų, kurie mums naudingi, nes pagerina mūsų fizinę ir dvasinę ištvermę. Reikia ieškoti malonumų, kurie suteikia širdies ir proto ramybę. Malonumų, kurie nušviečia ir praplečia mūsų sąmonę.“
Kušalas Magaras leido man pamąstyti apie tokių malonumų teikiamas galimybes, kol dar primetė malkų į laužą. Į savo puodą jis įbėrė kelias saujas arbatos lapelių, gausiai viską apibarstė prieskoniais ir galiausiai pridėjo sultingo imbiero.
„Taigi, brolau, ar jau pradedi suprasti? – jis stabtelėjo, kad arbatą pagardintų pienu ir cukrumi, tada pripylė gėrimo į tris aplamdytus metalinius puodelius, kuriuos Samuelis mums padalijo. – Tradicija moko, kad nors negalime išspręsti visų pasaulio rūpesčių, bent jau visada galime pasirinkti gyventi maloniai, produktyviai ir džiaugsmingai, nesvarbu, kokia mūsų materialinė padėtis. Be to, galime ir dosniai dalytis su kitais – pagal galimybes.“
Pritardamas ryžtingai linktelėjau ir gurkštelėjau šamano paruošto karamelinės spalvos gėrimo – net šiurpas nukrėtė netikėtai iš naujo sau atradus gaivinantį gardžios arbatos skonį.
VI skyrius
Teorinės žinios dar nė vieno nepavertė žinovu.
„Jūsų žodžiai skamba labai įtikinamai“, – pasakiau kaip Samuelis rankose sukiodamas puodelį, kad sušiltų delnai.
„Niekada nepasikliauk žodžiais, – neatlyžo Kušalas Magaras. – Netikėk niekuo. Ir juo labiau – manimi. Kito žmogaus nuomonė dar nėra įrodymas – ypač kai pasaulyje tiek daug išmokyti bandančių, kurie tik kartoja kitų pasakytus žodžius. Verčiau klausykis savo širdies balso, o ne kitų žmonių nuomonės. Nes vos tik pradėsi vadovautis svetimomis mintimis, išklysi iš tiesos kelio.“
„Bet kas yra ta tiesa?“ – paklausiau.
„Mums tiesa yra Sat, kuri vaizduojama Šivos atvaizdu. Ši tiesa slypi už tikėjimo, ritualų ir jausmų. Ši tiesa peržengia mūsų įprastinių įsitikinimų saviapgaulę ir mūsų baikštaus proto ribas. Sat yra tiesa, kurios neišmokys jokie dvasiniai vadovai, kunigai ar pranašai, jos neįrodysi jokiose knygose. Tai tiesa, kurią galima suvokti tik tiesiogiai per patirtį, dėmesingai bendraujant su aplinkiniu pasauliu ir kitais žmonėmis. Matai, Sat nėra kokiais nors įvykiais grįsta tiesa, greičiau ją atrandame savyje kaip savižiną. Ši tiesa yra būties forma.“
Tiesa, kurios nelemia visuotinis susitarimas? Įsitikinimai, katekizmas, doktrinos ar dogmos? Net krūptelėjau. Šiek tiek primena Tomo Sternso Elioto ar Džeimso Džoiso idėjas. Pačius žodžius supratau, suvokiau, kad jie reikšmingi, bet negalėjau apsimesti, jog nutuokiu visą jais pasakomų minčių prasmę.
„Dėl šios priežasties mūsų Tradicijoje nieko nereikia priimti tiesiog aklai vadovaujantis tikėjimu, – tęsė jis. – Galų gale žinios, nepagrįstos pirmine patirtimi, nėra tikros – juk netiesioginės žinios vertingos tiek pat, kiek sapnai.“
Šiais keliais teiginiais jis sugriovė visus pagrindus, kuriais rėmėsi mano išsilavinimas. Bet kažkodėl patikėjau, kad tai tiesa. Metų metus mokiausi spręsti uždavinius, apskaičiuoti kvadratinių lygčių nežinomuosius, mintinai kaliau, kokio dydžio, tarkim, Priešvėjinių salų bendrasis vidaus produktas, o dabar visos tos žinios virto tiesiog nereikšmingais prisiminimais.
„Dėl šios priežasties Tradicijos šalininkai visada renkasi veiklą, o ne teoriją, ir taip siekia tiesiausio ir veiksmingiausio kelio į gilesnę savižiną, o kartu ir į išmintį.“
Nors tokia mintis man pasirodė ganėtinai priimtina, vis dar svarsčiau, kodėl jis nepripažįsta netiesioginių žinių. Mano kultūroje nepublikuota informacija laikoma beverte, tarsi tai tebūtų nepagrįstai skleidžiami gandai: jei knygose neparašyta, vadinasi, tai nėra tiesa. O dabar man siūlo pažinti sistemą, kuri visiškai nepriklauso nuo standartinių tekstų ar klasikinės literatūros, todėl nenuostabu, kad sutrikau.
„Bet, šamane-dadžū, – neatlyžau aš, – jūsų puikios anglų kalbos žinios turbūt įgytos studijuojant?“
Jis nusišypsojo ir, man pasirodė, droviai nuraudo.
„Aš – jauniausias vaikas šeimoje, – prisipažino jis. – Mano broliai paveldėjo šeimos namus ir žemę, mano seserys ištekėjo, o aš buvau išleistas į mokslus. Mane išsiuntė anapus kalnų studijuoti anglų kalba Dardžilingo mieste, nes mano mama irgi buvo baigusi mokslus ir norėjo užtikrinti man saugią ateitį valstybės tarnyboje. Bet tada ji mirė nuo tuberkuliozės, o tėvas parinko man kitą kelią. Jis nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Vis dėlto tokie neraštingi žmonės, nors, teigiama, gyvena skurde, dažnai turi daugiau praktinių žinių ir geba žvelgti giliau nei baigę mokyklas. Mano mama man atvėrė knygų anglų kalba pasaulį, o tėvas padovanojo mūsų protėvių išminties lobynus, nes pasirinko mane paveldėti Tradiciją per iniciaciją pas Banthavą Rai, išmintingiausią šių kalnų šamaną.“
Staiga pajutau, kad noriu suprasti šį žmogų: jo tautą ir jos istoriją, jo savitas žinias ir, kaip man pasirodė, jo paslaptis.
„Aišku, Tradicijoje pirmenybė teikiama praktinėms jos žinių studijoms, nes knyginė išmintis laikui bėgant išblėsta, ir galiausiai mūsų kelio pabaigoje išlieka tik tikroji mūsų savimonė.“
Niekada anksčiau nesusimąsčiau, kad būtų išmintinga reguliariai peržvelgti savo ugdymosi prioritetus.
