kiek leidžia mūsų sugebėjimai ir galimybės. Juk tikroji joga yra bet kas, kas išlaisvina mūsų sielą ir išplečia suvokimą, padeda gerai ir išmintingai gyventi ir mylėti.“
Šamanui nutilus, pasižiūrėjau jam per petį į liepsnojantį saulės rutulį, besileidžiantį tarp vakarus žyminčių viršukalnių.
Įsiklausiau, kaip kranksi varnos, kudakuoja vištos, kaip švelniam vakaro vėjeliui pučiant bambukų viršūnės braukia per dangaus skliautus, kaip Samuelis siurbčioja arbatą.
Įkvėpiau mane supančių vaizdų ir garsų.
IX skyrius
Geriausiai perprasti Tradiciją gali ramus mokinys, kuris geba medituoti ir kurio širdis nesuteršta pagieža.
„Kodėl aš čia su Jumis?“
Kušalas Magaras dabar dėliojo dubenis su džiovintomis žolelėmis, pajuodusius aitraus aliejaus indus, tamsiai raudonos – siduro spalvos pigmentą ir medvilninio audinio atraižą.
„Man viso šito nereikėjo, – neatlyžau aš. – Net nebuvau girdėjęs apie jūsų kalnų Tradiciją, iki šiandien sutikau Jus.“
Kušalas Magaras pažėrė kruopščiai atrinktų sėklų ir lapų į seną akmeninę grūstuvę.
„Tuomet gal tu čia, – pareiškė jis tyliai, – nes esi pasirengęs.“
„Pasirengęs kam?“ – paklausiau, pats suvokdamas lėkštą savo klausimų paprastumą. Į grūstuvę jis įlašino kelis lašus tamsaus aliejaus ir pradėjo grūsti mišinį.
„Šiuose kalnuose Tradicijos išmintis jau nuo senų senovės perduodama tiesiogiai iš mokytojo mokiniui, bet tik tada, jei mokinys yra pakankamai brandus, kad suprastų kiekvieną tokių mokslų etapą. O jūsų kultūroje, man atrodo, manoma, kad bet kokios žinios turi būti visiems ir visada prieinamos.“
Linktelėjau.
„Na, o pas mus žinios suteikiamos atsižvelgiant į mokinio galimybes prisiimti su jomis susijusią atsakomybę. Kitaip Tradicijos pamokymai ir patarimai galėtų būti netinkamai suprasti ar panaudoti neišmintingųjų ar neįžvalgiųjų. Todėl mokytojas ieško mokinių, turinčių labai konkrečias savybes.“
Linktelėjau trokšdamas kuo greičiau sužinoti, kokios jos, tikėdamasis, kad vieną dieną ir pats galėsiu būti bent iš dalies mokytis tinkamas.
„Visų pirma, būtinas sveikas kūnas-protas.“
„Kūnas-protas?“ – perklausiau, įsivaizduodamas, kad įsivėlė vertimo klaida.
„Ką jūsų mokslas įvardija kaip „kūną“, atskirtą nuo smegenų veikla pagrįsto „proto“, mes suvokiame kaip neskaidomą, nedalomą visumą. Nepaliečių kalboje čhaitanja reiškia „sąmonę“, o čola reiškia „kūną“. Kartu čhaitanjačhola reiškia „dinamišką žmogų“, „gyvą, aktyvią sąmonę“ – kūną-protą. Supranti?“
Linktelėjau nekantraudamas kuo greičiau sužinoti kitas reikalingas savybes.
„Taip pat būsimas mokinys turi būti sąžiningas ir nuoširdus, neišpuikęs, o jo ketinimai – dori. Jautri ir atvira jo širdis turėtų sugebėti vienodai užjausti visas gyvas būtybes. Jam turėtų būti nesvetima laimė, džiaugsmas ir kūniški malonumai, tačiau jis turėtų mokėti valdyti savo aistras ir troškimus.“
Jau norėjau pakomentuoti, bet, savo nusivylimui, suvokiau, kad jis dar nebaigė.
„Būsimam mokiniui taip pat neturėtų rūpėti materialūs turtai ir socialinė hierarchija. Jis turi būti pasiruošęs paaukoti savo interesus, jei reikia atlikti pareigas tėvams, šeimai ir mokytojams. Toks mokinys turi būti pasirengęs ištirti visas galimybes už to, kas įprasta ir akivaizdu, ribų. Ir, galiausiai, būtina tikrai norėti išsilaisvinti iš savo susikurtų ribų įgyvendinant keturis gyvenimo tikslus.“
„Keturis gyvenimo tikslus?“ – paklausiau taip išgąsdintas tokio ilgo reikalavimų sąrašo, kad sugebėjau prisiminti tik paskutinį.
„Prie jų dar prieisime. Visų pirma būtina suprasti, kad mūsų Tradicijoje saugoma išmintis neperduodama bet kam.“
„Tai ar aš turiu bent vieną iš šių savybių?“ – nervingai nusijuokiau.
Kušalas Magaras pakėlė akis nuo savo darbo. „Potencialą turi. To užtenka.“
„Bet kaip galite būti tuo tikras, jei susipažinome tik šiandien?“
„Tu manimi nepasitiki?“ – paklausė jis pasisukdamas, kad įpiltų verdančio vandens į grūstuvę.
„O kodėl turėčiau? – atsakiau, įkvėpdamas aitraus jo ruošiamo mišinio aromato. – Aš Jūsų nepažįstu.“
„Ar iš kiekvieno naujai sutikto žmogaus tikiesi nesąžiningumo ir išdavystės, iki jis įrodo esąs kitoks? – metė iššūkį man jis. – Ar šios savybės būdingos tau pačiam, kad taip tikiesi jas rasti ir kituose?“
Nežinojau, kaip atsakyti. Ar tai išbandymas? Provokacija? Žaidimas? O galbūt jis manyje įžvelgė tai, ko pats sau niekada nepripažinau? Gal tuo ir užsiima visi šamanai?
Kol mane kankino vėl apnikusios abejonės, ar gerai pats save pažįstu ir žinau savo elgesio motyvus, Kušalas Magaras atidarė vieną pajuodusį indą ir įkišęs ranką ištraukė žiupsnelį man nežinomos medžiagos. Jis murmėjo nesuprantamus žodžius, ranka lietė savo širdį, akis, o tada įbėrė paslaptingosios medžiagos į ruošiamą gėrimą. Pabaksnojo pirštu ir stebėjo, kaip ji nugrimzta skystyje.
„Aišku, būsimas mokinys taip pat turėtų praleisti su mokytoju nuo vienų iki ketverių metų po savo iniciacijos, taigi kasdieniškai bendraujant ir atsiskleistų jo tinkamumas. Tačiau mano instinktai aštrūs, o tave spaudžia laikas – juk valdininkai nusprendė, kad užsieniečiai negali likti mūsų kalnuose ilgiau nei keturiolika dienų – todėl turime sugalvoti kokį kitą būdą.“
Pasijutau dėkingas, o gal net ir kiek nustebęs, dėl jo dosnių išlygų mano atžvilgiu.
„Išmintingi mokytojai taip pat apsižiūri, ar mokiniui būdinga viveka, – jis papildė savo ir taip bauginantį sąrašą dar viena savybe, – sugebėjimas atskirti tiesą nuo netiesos, tikrovę nuo saviapgaulės. Ir priešingai, pasileidėliai ir tinginiai, stokojantys sąžiningumo, linkę užsiimti beverte ir nereikšminga veikla, arba perdėtai nerimastingi turi laukti, kol juos priims Tradicijos mokytojas. Jiems perduodamos žinios nepasirodys nei naudingos, nei tinkamos.“
„Bet aš kartais tinginiauju! – prisipažinau. – Taip pat kartais pasielgiu lengvabūdiškai ar nervingai kaip ir visi kiti žmonės!“
„Aš kalbu apie idealaus mokinio, vadinamo šišja, potencialias savybes – siekiamybę. Galų gale, jei tavęs nekankintų vidiniai konfliktai, nejaugi būtum ieškojęs kelio pas mane?“
Bet argi tai tiesa? Man atrodė, kad būtent jis kol kas man nesuvokiamu būdu susirado mane.
Kušalas
