žinojau, kad pagrindinis bet kokio formalaus ugdymo tikslas mano agresyviai komercinėje ir materialistinėje kultūroje buvo galiausiai pasididinti savo pajamas. Tačiau dabar pradėjau suvokti, kad šiuose kalnuose mokymasis suprantamas kitaip nei mums įprastas visuomenės aprobuotos informacijos įsisavinimas.
Ir vis dėlto šamanas neprašė manęs tapti įprastu mokiniu, jis man siūlė tapti jo pameistriu. Jis kvietė mane inicijuotis į Tradiciją, kuri žadėjo visiškai pakeisti mano suvokimą – tiek savęs, tiek pasaulio, per kurį keliavau.
Atsisukau į Samuelį, tarsi jis galėtų įsikišti ir neleisti man kalbėtis su šiuo žmogumi; tarsi jis pasakytų, kad visa ši beprotybė – tik kalnų paistalai, ir paskubintų greičiau grįžti į savo mamos virtuvę, kur mūsų laukia sinki13 sriuba ir naujos paskalos. Tačiau jis tik linktelėjo ir nusišypsojo, tarsi linksmai kažko tikėdamasis.
Ir vėl pasižiūrėjau į perregimą Kančendžungos viršukalnę, o tada vėl į Kušarą Magarą – ir pačiam sau netikėtai ryžtingai linktelėjau.
„Taip, – pasakiau ir instinktyviai pridėjau ranką sau prie širdies. – Norėčiau.“
X skyrius
Neišmanėliai keliauja iš vienos šventos vietos į kitą… jie nesuvokia, kad pati švenčiausia vieta yra žmogaus kūne.
Mudu su Samueliu sėdėjome susisupę į skaras ant šventyklos laiptų, laukėme, kol Kušalas Magaras persirengs. Stebėjome, kaip jis velkasi apeiginę baltą džama pagri tuniką ir gaubiasi povų plunksnomis bei kauri kriauklelėmis puoštu galvos apdangalu.
„Šios kriauklės simbolizuoja kūrybinę galią, iš kurios spontaniškai atsirado mūsų nepaprasta visata, – paaiškino jis, vyniodamas audinį sau apie galvą. – Tai galia, kuri sujungia tave, mane ir žvaigždes, dangų, mišką, metų laikus, žemę į vieną nedalomą visumą.“
„O povo pluksnos?“ – pradėjau suprasti, kad nors buvau įpratęs išorinius atributus laikyti bereikšmiais, reikalingais tik dėmesiui patraukti, čia viskas turėjo daug gilesnę prasmę ir tikslą.
„Jos simbolizuoja mūsų protėvių Tradicijos vidinę kelionę, – atsakė jis, – kelionę, į kurią aš nuolat leidžiuosi, kad pasiekčiau vis gilesnį sąmoningumą.“
Visiškai nenutuokiau, apie ką jis čia kalba.
Iš savo drobinio maišo Kušalas Magaras ištraukė ilgas ghanti varpelių grandinėles, kuriomis apsivijo savo kaklą ir krūtinę.
„Sąmonė. Tvarka. Semen. Šiva“, – paaiškino jis.
Tada jis išsiėmė ryškiai raudonos medvilnės atraižą.
„Energija. Kūrybingumas. Menses. Šaktė. Kartu šios dvi savybės primena man, kad aš, kaip ir visa likusi visata, esu dviejų tų pačių esminių kosmoso galių išraiška, – šamanas stabtelėjo ir pažiūrėjo man į akis. – Šį faktą tau netrukus atskleis dikša.“
„Dikša?“ – nekantravau vis labiau sulig kiekvienu jo žodžiu.
„Iniciacija, – išvertė jis ir, jau visiškai persirengęs, atsisėdo priešais mane. – Di- reiškia žinių „perdavimą ir aiškią įžvalgą“, o -kša yra neišmanymo, kuris, mano supratimu, prilygsta sau kenksmingoms mintims ir poelgiams, „pašalinimas“. Šaknis dikš- reiškia „atsiduoti“, nes iniciacijos metu įsipareigojama gyventi dėmesingiau, džiaugsmingiau ir taip tapti naudingesniam tiek pačiam sau, tiek kitiems.“
Ką gi, žadama išties nemažai.
„Aišku, paprastai mūsų kalnuose iniciacijai vadovauja moteris, – pridūrė jis. – O pačios veiksmingiausios dikšos būna tada, kai joms vadovauja paties mokinio motina.“
Prisiminiau savąją, už tūkstančių mylių kenčiančią atšiaurią, kaip įprasta šiaurės Europoje, žiemą, ir susimąsčiau, ką ji, sužinojusi, į kokius nuotykius susiruošiau leistis, pasakytų, nors vienas klausimas man vis dar nedavė ramybės.
„Šamane-dadžū, aš sutrikęs, – prisipažinau. – Aš visada maniau, kad iniciacija yra būdas užsitikrinti sau vietą gentyje ar kitoje grupėje, išskirti vieną žmogų iš kitų parodant, kad jis kitoks ir geresnis nei kiti. Na, žinote, taip, kaip krikščionys krikštija ir suteikia sutvirtinimo sakramentą, žydai ir musulmonai apipjausto, o brahmanai suteikia šventojo siūlo dovaną. Tai kodėl vyksta tantrinė iniciacija, jei Tradicija atsisako bet kokių hierarchijų?“
„O tu tikrai tinkamas mokinys, – nusišypsojo Kušalas Magaras. – Tavo klausimai išmintingi. Brolau, tavo tantrinė dikša atliekama ne tam, kad būtum atskirtas nuo neinicijuotųjų. Jau greičiau tai apeigos, padėsiančios tau pradėti savo kelią, kuriuo eidamas suvoksi, kad nėra jokio atsiskyrimo nuo kitų. Ilgainiui suprasi, kad kaip ir kitos gyvos ir negyvos mus supančio pasaulio formos, esi neatsiejamas, esminis vidinio ciklo etapas.“
Linktelėjau, nors iš tiesų ne visai supratau.
„Taigi, nieko tokio, kad esu užsienietis?“
„Jei nėra jokių skirtumų tarp žmonijos, kalnų ir oro, nejaugi manai, kad šaivas skirstytų žmones pagal tautybę, lytį ar socialinę padėtį? Savo sąmonę išplėsti gali visi žmonės, neatsižvelgiant į kultūrą, religiją ar jų anatomiją. Kas gi yra sąmonė? Juk tai ne vien tik jungtys smegenyse, siejančios skirtingas kaukolės dalis, tai esminė pačios egzistencijos sąlyga.“
Nors žinojau, kad anglų kalbos žodis „sąmonė“ (conscious) yra kilęs iš lotyniško žodžio, reiškiančio „bendras žinias“, suvokiau, kad dar neįsigilinau į jo pateikiamą šio termino sampratą. Todėl iš pradžių nutariau susitelkti ties pačiomis apeigomis.
„Tuomet ar iniciacija būtina visiems Tradicijos šalininkams?“ – paklausiau.
„Ne, ji nėra būtina. Tačiau kai kuriems ji atneša daugiau naudos nei kitiems.“
Jis stabtelėjo ir pažvelgė man į akis.
„Tau ji būtų naudinga, – užtikrintai pasakė jis. – Daugiausia naudos tau suteiktų persilaužimo momentas. O pats naudingiausias persilaužimo momentas, kurį galiu pasiūlyti, yra dikša.“
Įdomu, ką manyje pamatė šis ramus, bebaimis žvilgsnis. Ar jis tikrai įžvelgė mane draskančius konfliktus? Tą primityvią širdgėlą, kurią kenčiau dėl prarastų mylimųjų – neišvengiamą žmogiškosios patirties aspektą, kuriam mūsų kultūra neišmoko prasmingai pasiruošti? Tas gniuždančias abejones savimi ir sumaištį, kartkartėmis tokias žalingas sau pačiam? O galbūt jis apčiuopė tą nepasotinamą tamsą, su kuria kovoju nuo vaikystės?
„Iniciacijos į Tradiciją pradedamos mėnulio ciklo nulemtą dieną“, – paaiškino Kušalas Magaras.
„O šiandien kaip tik yra sombar, mūsų mėnulio diena!“ – pareiškė Samuelis.
„Šią dieną mes, kalnų žmonės, vadovaudamiesi savo mitologija, laikome ypač
