suklestėti tiek pačiam žmogui, tiek visuomenei, kurioje jis gyvena.“
Norėjau patikėti, kad tai gali būti tiesa, tačiau savo paties nuostabai suvokiau, kad tam priešinasi man iki šiol buvęs svetimas pesimizmas. Ar toks utopinis idealas įmanomas už paprastos gentinės kultūros, kurioje jo gentainiai akivaizdžiai klesti, ribų? Ar tokia, regis, radikali paradigma galėtų kada nors prigyti mano susiskaldžiusioje, materialistiškoje, paviršutiniškoje visuomenėje?
„Tokia dorinė pareiga patiems sau leidžia pasirinkti gyventi savo gyvenimą peržengus įpastines įpročių ribas. Todėl nebereikia egzistuoti paprasčiausiai reaguojant į išorinius dirgiklius, metai po metų vadovaujantis tais pačiais įsitikinimais apie save ir pasaulį, kuriuo keliaujame. Juk toks gyvenimas, brolau, yra niekas kita, o tik nuolatinis savęs ribojimas.“
Toks teiginys mane suglumino. Ar kada nors gyvenime man kilo tikrai originali mintis ar įžvalga, kurią galėčiau pavadinti grynai sava? Ar buvo nors viena mintis, kurios neperėmiau iš tėvų, mokytojų, Bažnyčios, knygų ar televizijos? Ar man kada nors kilo kokia idėja, peržengianti beprasmių normų, kuriomis aklai vadovavausi, ribas?
„Bet argi šis polinkis priprasti – šis, anot Jūsų, „apsiribojimas“ – nėra esminis žmonijos bruožas?“ – nenorėjau nusileisti aš.
„Įpročiai yra gynybinė reakcija į tai, ką mes suvokiame kaip nenuspėjamą ir galimai pavojingą pasaulį. Blogiausia yra tai, kad esame linkę pasyviai priimti savo šeimos, visuomenės ir kultūros papročius kaip neginčijamas tiesas. Todėl nugyvename visą gyvenimą taip ir nesusimąstę apie tikrąją jų naudą ar tikslus, net jei tie papročiai kenkia mums patiems ar aplinkiniams.“
Ar tikrai gali būti taip, kad pasaulį ir save suvokiau tik per tų pačių, pasikartojančių idėjų, įsitikinimų ir emocijų, man primestų vaikystėje ir paauglystėje, prizmę?
„Mes visi taip gyvenam, brolau, – tarsi paguosdamas pasakė jis. – Gyvename neribotų galimybių visatoje, tačiau vis kartojame tuos pačius nenaudingus ar net žalingus sprendimus. „Tiesa“ mums yra tik tai, kas telpa į įprastinius, tradicinius rėmus. Mūsų įpročiai taip įsišaknija, kad ilgainiui tampame inertiški, vieniši, nusivylę, prislėgti ar net pervargę – ir galiausiai net neprisimename, kaip kažkada mokėjome prisitaikyti ir džiaugtis gyvenimu.“
„Bet aš toks ir esu!“ – pratrūkau netikėtai pats sau.
„Todėl ir siūlau Tradiciją, – nusišypsojo jis, – nes pagrindinis jos principas – išlaisvinti mus iš pasikartojančių minčių ir veiksmų rato, kuriuo save apribojame. To reikia, kad galėtume gyventi pagal tikrąją savo prigimtį, kuri, tarsi visa fizinė, nuo mūsų neatsiejama visata, yra iš esmės racionali ir harmoninga, turtinga ir džiaugsminga.“
Galbūt vaikystėje ir buvau išmokytas aklai tikėti judaistų ir krikščionių kalbančiomis gyvatėmis, milžinus įveikiančiais piemenukais, sugriautais miestais ir iš mirusiųjų prisikėlusiais lavonais, bet ar kas nors kada nors man pasakojo apie savęs ribojimą ar mano tikrąją prigimtį?
Nusisukau į kalnus, stūksančius už besidriekiančio slėnio.
Ir netekęs žado suvokiau, kad grimztu į man visiškai nepažįstamų idėjų jūrą.
XVI skyrius
Džiaugsmas šiame pasaulyje atsiranda tik tuomet, kai jo linkime kitiems.
„Grįžtant prie mūsų pirmojo gyvenimo tikslo, – tęsė Kušalas Magaras, – dharma moko, kad tinkamai pasirūpinę savo pačių gerove, turime nepamiršti ir tų, už kuriuos esame atsakingi. Todėl negalime daryti, sakyti ir galvoti nieko, kas jiems galėtų pakenkti. Kaip manai, kuo pirmiausia privalome pasirūpinti?“
„Tais, kuriuos mylime? – instinktyviai atsakiau. – Jiems įsipareigoti nėra taip sunku.“
„O kodėl ši pareiga turi būti lengvesnė nei pirminis mūsų tikslas? Juk jei negalime visų pirma tinkamai pasirūpinti patys savimi, ar mūsų „nesavanaudiškas“ dėmesys kitiems tikrai bus naudingas ir tikras?“
Pažiūrėjau jam į akis ir suvokiau, kad ir vėl neturiu jokio tinkamo atsakymo.
„Tada dharma skatina mus išmokti rūpintis savo paveldėtos, priimtos ar pasirinktos šeimos gerove. Kad parodytume pagarbą mus išauginusiems, jų akivaizdoje negalime elgtis arogantiškai ar piktai. Svarbu branginti ir saugoti tuos, su kuriais dalijamės savo gyvenimą. Ir, žinoma, nereikėtų su jais kivirčytis.“
Jam dar nebaigus kalbėti, mane ėmė negailestingai graužti sąžinė.
„Dharma moko mus auklėti savo vaikus, o jei neturime savų, tada reikia auklėti kitus. Be to, svarbu palaikyti savo draugus, žmones, kurie mums dirba, ir su kuriais dirbame mes.“
Linktelėjau. Man patiko toks praktiškumas.
„Dorinė dharmos pareiga reikalauja rodyti pagarbą ir savo mokytojams: seneliams, motinai, tėvui, vaikams, draugams. Laukams ir miškams, orui, net varnoms.“
Iš nuostabos išpūčiau akis.
Kušalas Magaras linktelėjo ir sukrizeno: „Taip, brolau, šie kalnai, dangus, miškai, gyvūnai ir vabzdžiai – visi jie kasdienio mano mokslo dalis.“
Prieš tęsdamas, jis stabtelėjo akimirką, kad apmąstyčiau kone romantiškai paslaptingus jo žodžius.
„Be mokytojų, esame įsipareigoję savo protėviams, iš kurių perimame genetinį ir kultūrinį paveldą. Todėl mums tokie svarbūs šeiminiai ryšiai ir, žinoma, ateities kartų auklėjimas.“
Šią pagarbą protėviams jau pastebėjau keliaudamas per Indiją – mačiau daugybę mirusių giminaičių nuotraukų, iškabintų namuose ir parduotuvėse, kasmečius pitri-pūdža ritualus, kuriuose dalyvavo ir kai kurie mano giminaičiai. Vakarų šalyse neseniai padidėjęs susidomėjimas geneologiniais tyrimais, kai karštligiškai sudarinėjami vardų ir datų sąrašai, nė iš tolo neprilygsta tai pagarbai, kuria čia apsupami protėviai. Tiesą pasakius, reikia pripažinti, kad mūsų abejingumas praeities kartoms prisidėjo prie šiandien sumažėjusio supratimo apie įsipareigojimus šeimai, pagarbą ar dėkingumą. Taip pat nebesuvokiame savo vietos gyvenimo cikle, nebesuprantame, kad žmogus tėra akimirksnis begalybės kontekste.
Jei apie jaunosios kartos auklėjimą, buvau priblokštas, kaip čia, kalnuose, mylimi ir vertinami vaikai tiek šeimoje, tiek visoje bendruomenėje. Viešajame transporte juos noriai sodinasi ant kelių, šnekina, sūpuoja, jiems nuolaidžiauja. Motinoms dažnai svarbiau fizinė vaikų gerovė, o tėvai labiau linkę užsiimti auklėjimu. Jei mano kultūroje su vaikais ir seneliais dažnai elgiamasi kaip su būtinais nepatogumais, čia tiek vieni, tiek kiti – brangi palaima.
„Iš esmės ši pareiga mūsų protėviams yra aukštesnis pareigos sau lygmuo, – paaiškino Kušalas Magaras. – Čia tikima, kad kiekvienas iš mūsų yra septynių ankstesnių kartų įsikūnijimas. Mes paveldime jų patirtį, kurią privalome įsisąmoninti ir, jei reikia, išskaidyti, taip užtikrinant, kad visos tos žinios mūsų gyvenime neišjudins emocijų pusiausvyros, nevirs įkyria manija ar nepasireikš ligomis.“
Buvau priblokštas, kad tokia įžvalga būdinga tautai, kuri mokslo apie genetinį paveldimumą
