net visiškai nepažįstamiems žmonėms.“
Pečiu atsirėmiau į Samuelį, taip pripažindamas neįtikėtiną gerumą, kurį patyriau nuo pirmosios savo viešnagės dienos.
„Ar supratai? – paklausė Kušalas Magaras. – Dharma yra gyvenimo būdas, kai norima ne vien asmeninės naudos, bet ir siekiama atkurti pusiausvyrą, prigimtinę harmoniją jos netekus savyje, savo šeimoje, visuomenėje ir kartu platesniame pasaulyje.“
Vėl nusisukau į kalnus ir nusišypsojau.
Kaitrioje popietės saulėje jų viršūnės taip spindėjo, kad akimirką pajutau tarsi man būtų pavykę praverti dangaus šydą ir žvilgtelėti į rojų.
XVII skyrius
Gausa matuojama ne tuo, ką turime, o tuo, kaip mylime.
Samuelis energingai smėliu šveitė karai keptuves ir metalines thalija lėkštes, kai Kušalas Magaras man parodė, kad jau laikas antrajai purušarthai.
„Ar pasiruošęs?“
Stipriau susisupau į skarą, užsiklojau kojas ir linktelėjau.
„Antrasis mūsų gyvenimo tikslas – artha, – pradėjo jis. – Sąmonė plečiama atliekant savo visuomenines pareigas. Čia, mūsų kalnuose, arthą vaizduoja Kubera, simbolizuojantis žemės dosnumą ir paslėptus lobius, kurių didžiausias, žinoma, savižina.“
„Reikia atlikti visuomenines pareigas“, – pakartojau, kad geriau įsiminčiau.
„Artha teigia, kad mūsų materialios pastangos, dharmos reikalavimų ribose, turi būti vaisingos, – paaiškino jis. – Tai reiškia, kad turime uoliai ir sąžiningai užsidirbti lėšas, už kurias pragyvename patys ir išlaikome kitus, už kuriuos esame atsakingi. Taip artha ne tik užtikrina, kad šiame pasaulyje būtume naudingi, bet ir palaikytume visuomenės pusiausvyrą, jog visa žmonija galėtų klestėti pagal savo įgimtą racionalią, harmoningą prigimtį.“
Mane vis dar glumino jo įsitikinimas, kad žmonija iš prigimties racionali ir harmoninga, – juk mūsų istorijai iš tiesų nesvetimas žiaurumas, konfliktai, godumas, smurtas ir susinaikinimas.
„Tiesioginė žodžio artha reikšmė „imtis darbo“ arba „užsiimti savais reikalais“, – tęsė jis, nekreipdamas dėmesio į mano žvilgsnį iš padilbų, – tačiau pats žodis kilęs iš šaknies ri-, kurios reikšmės yra „gauti“, „žinoti“, „mėgautis“.“
„Nepaliečių kalboje žodis artha taip pat gali reikšti „tikslą“ ir „prasmę“, – pridūrė Samuelis, dabar jau plaudamas lėkštes ir keptuves mediniame kubile.
„Tačiau labai svarbu suvokti, kad artha – ne tik piniginis atlygis, – pabrėžė Kušalas Magaras. – Supranti, artha taip pat susijusi su tokių neįkainojamų lobių, kaip žinios ir draugystė, įgijimu. Mes privalome turėti – ir pasirūpinti, kad turėtų kiti – viską, ko reikia, kad galėtume įgyvendinti pirmąjį savo gyvenimo tikslą.“
„Sunku suvokti, kad nuobodus darbas biure ar gamykloje, pakenčiamas tik todėl, jog reikia pinigų mokesčiams apmokėti, gali būti kaip nors susijęs su keliu į nušvitimą“, – prisipažinau.
„Bet tik tol, kol suvoksi, kad nėra nieko švento ar šventvagiško. Nieko dvasiško ar kūniško. Nieko dieviško ar žemiško. Šios sąvokos labai subjektyvios, kultūros sąlygotos; jos nėra tikslus mūsų realybės atspindys. Pasaulietiški laimėjimai neatsiejami nuo bet kokių vadinamųjų „dvasinių“ pasiekimų.“
„Tada ir aš galiu pasakyti, kad mano kultūra vadovaujasi artha! – nenorėjau nusileisti. – Tik mes, beatodairiškai vaikydamiesi materialios naudos, tolstame vieni nuo kitų ir kartu sistemingai naikiname savo planetą!“
„Bet tai nėra artha, – atrėžė jis, – nes šis gyvenimo tikslas neturi nieko bendro su materialių turtų vaikymusi dėl asmeninės naudos. Juo labiau šis tikslas nesikerta su dharma – principu, kuris teigia, jog nevalia mąstyti, kalbėti ar elgtis taip, kad pakenktume sau ar kitiems. Priešingai, arthos tikslas – užtikrinti, kad klestėtų visos gyvenimo sritys. Kad gyvenimas būtų turtingas. Supranti?“
Atsargiai linktelėjau.
„Tuomet artha tau turėtų tapti būdu išreikšti savo gebėjimus visose gyvenimo srityse, – paaiškino jis. – Per santykius ir mokslus. Per darbą ir poilsį. Per meilę ir aistrą. Ir energingai įgyvendinant visus savo gyvenimo tikslus. Nes tai yra tavo tikroji tantrinė sadhana.“
„Pabandysiu, šamane-dadžū“, – atsakiau, nors iš tiesų man buvo sunku patikėti, kad kada nors gyvensiu taip turtingai.
XVIII skyrius
Protingas ir įžvalgus žmogus, siekiantis dharmos, arthos ir kamos, bet nevergaujantis savo aistroms, susilauks sėkmės, kad ir ką darytų.
Kušalas Magaras ir aš sėdėjome tylėdami.
Praėjo dar viena vėsi naktis, tačiau nesušalome susisupę į storas skaras ir antklodes. Kartu gurkšnojome ką tik užplikytą arbatą ir stebėjome, kaip brėkšta nauja diena, o saulės spinduliai lūžta atsirėmę į tolumoje stūksančias viršūnes.
Samuelis, gamtos reikalų prispirtas, buvo nubėgęs už šamano daržovių lysvės, už ant bambukų karčių džiūstančių kukurūzų burbuolių. O mano galva ūžė nuo daugybės klausimų ir konfliktų, kilusių po vakarykščių mokymų, tačiau niekaip negalėjau rasti tinkamų žodžių jiems įvardyti.
Pasisukau į maloniai šiltą saulę ir iš visų jėgų stengiausi išgirsti, ką dainuoja man nematomas piemuo toli upės slėnyje.
„Ar pasiruošęs trečiajam gyvenimo tikslui?“ – paklausė šamanas.
Atsisukau ir linktelėjau.
„Taigi, pakalbėkime apie kamą – sąmonės išplėtimą per kūniškus malonumus. Šį tikslą vaizduoja pats Kama, mūsų simbolinis meilės dievas, atnešantis džiaugsmą, įkūnijantis didelę meilę, aistras ir malonumus, gyvenimui suteikiančius prasmės.“
Nejučiomis kilstelėjau antakius. Šis gyvenimo tikslas turbūt labiausiai stebino žmogų, užaugusį kultūroje, kurioje, nors ir buvo plačiai išsikerojusi paleistuvystė, kūniški malonumai vis dar laikomi bet kokio „dvasinio“ augimo priešybe.
„Tradicija skatina mus išnaudoti, išaukštinti ir ištirti savo jutimus protingai, – paaiškino jis, – nes tik tada galėsime tinkamai pasinerti į save, pasaulį ir vienas kitą. Kitaip tariant, įgyvendinus kamą, pasikeičia mūsų gyvenimo patyrimai, nes net banaliausiuose įsipareigojimuose galima patirti džiaugmo ir kūniškų malonumų.“
Pagalvojau apie savo galimybes patirti „džiaugsmo ir kūniškų malonumų“ pilkoje kasdienybėje namuose – rūšiuojant skalbinius, siurbiant kilimus, parduotuvėje renkantis sūrį – ir nusivyliau.
„Žmonės
