Kodėl gi mes vis perkame naujus drabužius, užuolaidas, keičiame spinteles virtuvėje, ieškome naujų mylimųjų ir taip beatodairiškai pamirštame senus draugus?
Be jokių abejonių – tiesą sako teigiantys, kad jei žvaigždės suspindėtų danguje tik kartą per šimtmetį, žmonės lauktų šio reginio kaip didžiausio stebuklo. Tačiau kai tie stebuklingi žvaigždynai mirguliuoja dangaus platybėse kiekvieną naktį, verčiau vakarojame namuose ir spoksome televizorių.
„Įsivaizduok, pavyzdžiui, kad esi žmogus, galintis sau leisti kasdien suvalgyti po obuolį, tačiau valgai negalvodamas, neatsižvelgdamas į kamą. Ilgainiui tavo akys nebepastebi subtilios obuolio spalvų įvairovės, lūpos nebejaučia glotnios odelės, o liežuvis nebeatpažįsta būdingo saldžiarūgščio skonio.“
Linktelėjau, nes puikiai prisiminiau, kaip pirmą kartą paragavau persiko. Tviskėjo vasara, man buvo ketveri, kai tūnojau po medžiu, užvertusiu mūsų sodą vaisiais. Vis dar prisimenu, kaip vaikiškai suabejojau, ar šis švelnus, šiltas kamuoliukas gali būti valgomas. O tada sukaupiau drąsą ir suleidau dantis – švelni, pūkeliu apsigaubusi odelė palietė mano gomurį, o sultingas minkštimas pradingo burnoje. Tobula. Ir nors vėliau ne kartą mėgavausi šiais vaisiais, tik tas svaiginamai gardus pirmasis kąsnis išliko atmintyje.
Įdomu, kokių dar kasdienių malonumų nebepastebiu? Ar daug gyvenimo pralėkė pro šalį neužmatant, nejuntant ir man net nežinant?
„Taigi, kama skatina atkreipti dėmesį į visus jutimais patiriamus malonumus, – apibendrino Kušalas Magaras. – Į viską, ką galime pamatyti, paragauti, išgirsti, užuosti ir paliesti. Per meną, muziką, šokius ir maistą. Per darbą, pramogas, sadhaną, meilę ir kvėpavimą. Per šeimą ir draugus. Rūpinantis kitų gerove ir laime. Kai kiekvieno dalyko gyvenime imamės siekdami patirti malonumą, pasiekiame kamą kiekvieną kiekvienos dienos minutę.“
Tarsi naujai praregėjęs, dabar aiškiai supratau, kaip šis trečiasis gyvenimo tikslas atsispindi čia, kalnuose, gyvenančių žmonių veikloje. Kamą atskleidžia bebaimis žvilgsnis ir prisilietimai, stipri meilė ir nepailstamas dosnumas. Kadangi man teko patirti tokį jų geranoriškumą, jaučiausi jaukiai – saugus, globojamas, puoselėjamas.
„Bet, šamane-dadžū, – pasakiau, – jei arthą galima interpretuoti kaip bausmę už pernelyg didelį, netgi žalingą materializmą, ar kamą galima suprasti kaip leidimą elgtis nerūpestingai, nesivaržant?“
„Bet juk kama susijusi ne su savanaudiškais troškimais, o su malonumais, kurie nesumenkina suvokimo kokybės. Pavyzdžiui, nors Tradicija nedraudžia svaigalų, neturėtume jais piktnaudžiauti, nes nukentės mūsų sąmoningumas. Tas pats pasakytina apie maistą, mūsų mokomuosius augalus – gurubuvą ir seksualinius žaidimus. Juk kama yra malonumas, suderintas su dharma ir artha. Čia pagrindinis principas – tik laimingas, sveikas ir pamalonintas protas-kūnas gali veiksmingai pasiekti kitus gyvenimo tikslus.“
„Ar galėčiau įsiterpti? – paklausė Samuelis prisėsdamas šalia manęs. – Mūsų garsiojoje poemoje „Mahabharata“ princas Ardžuna su broliais diskutuoja, kuris gyvenimo tikslas pats svarbiausias. Stipruolis Bhima mano, kad tai kama, nes jei žmogus nebus apdovanotas malonumais, jis nesistengs atlikti savo dorinės pareigos dharmos. Jis nesieks sąžiningai įgyti žemiško turto. Ir juo labiau toks žmogus nesistengs pamatyti gyvenimo kaip visumos, kas būdinga mokšai.“
Nustebęs pasisukau į Samuelį. Man jis niekad neprasitarė, kad taip gerai išmano klasikinius tekstus.
„Bhima mano, kad be kamos žmogus nesugeba mylėti, – pareiškė mano pusbrolis, – todėl kama svarbesnė už kitus tikslus!“
„Tai ir yra išmintis, brolau, – nusišypsojo Kušalas Magaras. – Juk kama ir yra esminis, amžinas malonumas, praskaidrinantis šviesą viduje ir išorėje.“
XIX skyrius
Išsilaisvinti įmanoma tik nukirpus neišmanymo mazgą, o tai pasiekiama tik išplėtus savo sąmonę.
Savo kuprinėje Samuelis turėjo porą gvajavų iš tėvų sodo. Kelioniniu peiliuku jis supjaustė vaisius ir pasiūlė jų šamanui.
„Dadžū, – tarė Samuelis, atkišdamas kelis gabalėlius ir man, – turime keliauti, jei norime iki sutemų grįžti namo.“
Taip netikėtai prabilęs apie namus, jis mane išgąsdino. Jau buvau beveik pamiršęs, kad turiu kitą gyvenimą, į kurį reikės sugrįžti. Visiškai nenorėjau palikti šio šlaito, šių šventyklos laiptų, šio varnomis juoduojančio dangaus ir šio besišypsančio senioko, kurio akys žiba tarsi akinantis sniegas saulėkaitoje.
„Tuomet, šamane-dadžū, – suskubau paprašyti, – prieš išvykdamas turiu sužinoti paskutinį gyvenimo tikslą!“
„Toks uolus mokinys – tikra dovana, – nusišypsojo Kušalas Magaras. – Atsidėkosiu pasidalydamas šių kalnų išmintimi su žmogumi, kuris to nuoširdžiai nori.“
Jis stabtelėjo, vėl prisidėjo ranką prie krūtinės, tarsi norėdamas taip parodyti, kad turėčiau atverti savo širdį.
„Tradicija prasideda gyvenimo tikslais, kad išmoktume išnaudoti kiekvieną gyvenimo aspektą be jokių išlygų, suvokdami jo tikslą ir prasmę, – prabilo jis vėl. – Taigi kiekvienas tikslas skatina tęsti įprastines savo veiklas. Dharma skatina atlikti savo pareigą sau ir žmonėms, už kuriuos esame atsakingi. Artha moko, jog turime atlikti savo vaidmenį, kad palaikytume stabilią visuomenę, kurioje klestėtų visi – kiekvienas pagal savo prigimtį. O kama teigia, kad būtina patirti kiekvienos akimirkos, kiekvieno atodūsio malonumą. Taigi, purušartha moko mus pasaulyje aktyviai veikti, o ne vergauti. Čia išryškėja ir ketvirtasis gyvenimo tikslas.“
Jis nutilo, įsimetė į burną dar vieną gvajavos griežinėlį ir žiūrėdamas man į akis stebėjo, kaip nekantrauju, kad jis kuo greičiau baigtų kramtyti.
„Jei apie mokšą, – pareiškė, prarijęs paskutinį kąsnelį, – tai šiuo žodžiu mes vadiname užtemimo pabaigą, kai tamsa išsisklaido ir danguje vėl suspindi saulė ir mėnulis. Šį tikslą išreiškia pats Šiva, mūsų kultūroje simbolizuojantis geranoriškumą ir tiesą, kaip gyvenimo būdą.“
„Bet ką reiškia mokša?“ – nekantravau sužinoti.
„Tai sąmonės – savižinos, asmeninės tvarkos – išplėtimas, mokantis suvokti esminį ryšį, siejantį tai, kas gali iš pradžių pasirodyti kaip skirtumai ir atskyrimas. To reikia, kad galėtume išsiugdyti didesnę empatiją, įkvepiančią gyvai, veiksmingai užjausti, o tai naudinga ir mums patiems, ir aplinkiniams, nes išmokstame mąstyti, kalbėti ir veikti geranoriškai, dosnia širdimi, o ne paprasčiausiai siekiant pelno sau.“
Dar vienas gvajavos griežinėlis. Ir vėl jis stebi mano žvilgsnį. Ir vėl kramto lėtai, neskubėdamas.
„Bet jei purušarthos tikslai tokie praktiški, ką turiu daryti, kad įgyvendinčiau mokšą?“ – neatlyžau, tikėdamasis, kad prieš išvykdamas gausiu veiksmų planą, kur reikės tiesiog susižymėti varneles ir atlikti nurodytas užduotis.
„Brolau, mokša nekalba apie tokią
