ir kokią upę pasirinktum savižinos paieškose – jos gaivūs vandenys išlašėjo iš to paties dangaus ir teka į tą patį beribį vandenyną.
Dar kelis mėnesius pastudijavęs knygas bibliotekose sužinojau, kad dėl to, jog Tradicijoje tikrai nepaisoma jokių griežtų įsitikinimų, kunigystės ir dogmų, jos sekėjai buvo klaidingai kaltinami ir net persekiojami ištisus šimtmečius, jei ne tūkstantmečius. Ir vis dėlto nors būdama tokia neortodoksali ji teužima vietą Indijos socialinėje ir geografinėje periferijoje, formaliai tantrinė kalnų Tradicija yra hinduizmo dalis.
Šis terminas man iškart priminė brahmanizmo dvasininkus, jų griežtą kastų paisymą, mizoginiją bei nelanksčias taisykles, kurios nė iš tolo nebuvo panašios į švelnią Kušalo Magaro išmintį. Privalėjau sužinoti daugiau.
Abraominėms religijoms – judaizmui, krikščionybei ir islamui – būdingos bendros ištakos – ne tik bendri herojai, mitai ir ideologija, bet ir tvirtas tikėjimas savo dangiškų sankcijų išskirtinumu.
Laikui bėgant, kiekviena iš šių monoteistinių religijų parašė savo atskirus šventuosius raštus, kuriuos jos laiko savo dvasinių žinių šaltiniu, viršesniu už visus kitus. Nors visos trys religijos skatina altruizmą ir užuojautą, o amžiams bėgant pakylėjo daugybę mąstytojų, menininkų, muzikantų ir poetų patirti žadą atimantį grožį, tikėjimo absoliučiu, Dievo paskirtu autoritetu reikia tik tam, kad būtų galima pateisinti tūkstantmečius trunkantį nežmoniškumą, „šventus“ Kryžiaus žygius, inkviziciją, genocidiškus pogromus ir kitus žvėriškus nusikaltimus, kuriuos dabar vadiname terorizmu.
O hinduizmas niekada nebuvo viena monoteistinė religija, turinti aiškią kanoninę pradžią ir aiškiai apibrėžtus įsitikinimus, kuriuos palaiko vienas vadovaujantis dvasininkas. Nustebau sužinojęs, kad pats žodis „hinduizmas“ yra tiesiog kuopinis daiktavardis, 1830 m. sugalvotas britų Ost Indijos kompanijos, siekiant vienu žodžiu buhalterinėse knygose įvardyti didelę įvairovę Indijos religijų, kurių nepavadinsi nei islamiškomis, nei budistinėmis. Buvo sukurtas naujas „hindu“ variantas, apimantis šimtus įvairių tradicinių tikėjimų, vadinamųjų sampradajų, kurie tarpusavyje skyrėsi požiūriais ir tradicijomis.
Taip ir šiandien žodis „hinduizmas“ vartojamas kaip bendras terminas, kuriuo įvardijamos įvairiausios ritualų, mitologijos ar filosofijos formos, siejamos su skirtingais Indijos „dvasiniais keliais“. Taigi tai nėra viena baigtinė religija; greičiau tai kolektyvinės patirtys ir įžvalgos į žmogaus prigimtį, teologijos sąvokos ir, ypatingai, visuotinis suvokimas, atsiradęs tokiose skirtingose šios pasaulio dalies istorinėse kultūrose.
Tačiau kolonijinė „hinduizmo“, kaip supaprastinto, biurokratinio termino samprata, ne tik praplėtė anglakalbių indų leksikografiją. Šis terminas – kaip vienas iš daugybės įvairių „dvasinių kelių“ – taip pat suteikė konservatyvių brahmanizmo dvasininkų kastai naują statusą. Sekdami šventuoju griūvančios Mogolų imperijos imamų ir kylančios „Pax Britannica“14 pavyzdžiu, brahmanai taip pat pasiskelbė autokratine savo „avelių“ valdžia, kad galėtų pasinaudoti savo įgaliojimais ir aukštesnės kastos socialinėmis teisėmis prieš kitus indus, kurie savęs nelaiko nei budistais, nei musulmonais.
Devynioliktajame amžiuje ši istoriškai nepagrįsta pozicija buvo įnirtingai ginama pasitelkus sanataną dharmą15: buvo teigiama, kad visi indai turi paklusti vienam amžinam įstatymui, išpažinti vieną, fundamentalistinėmis interpretacijomis pagrįstą, religiją, kuriai vadovauja tik brahmanai – jie užsiėmę didingą padėtį ir jiems leidžiama atsiriboti nuo žemesniųjų kastų vadinamojo ritualinio tyrumo ir paveldimo palankumo labui.
XXIII skyrius
Nežinodami, kad tiesos reikia ieškoti savyje, suklaidintieji ieško jos šventuosiuose raštuose.
Tyrinėdamas toliau, atradau, kad Indijoje visos filosofijos, religinės apeigos, tekstai ir papročiai grupuojami į dvi kategorijas: astiką, kuriai būdinga viskas, kas priklauso ortodoksinei Vedų tradicijai, ir nastiką, kuriai priklauso viskas, kas eretiška ir nepriklauso Vedų tradicijai.
Kušalo Magaro ir jo gentainių Tradicija akivaizdžiai priskirtina pastarajai kategorijai, todėl yra smerktina, nes kelia pavojų, yra bedieviška ir brahmanizmo dvasininkų vadinama vedavahja – esančia už Vedų ribų.
Siekdamas geriau suprasti šių terminų reikšmę, išsiaiškinau, kad kaip abraominių religijų atstovai savo valdžią skelbia pasitelkdami Torą, Bibliją ar Koraną, taip brahmanai savąją skelbia iš keturių knygų, vadinamų Vedomis.
Veda yra sanskrito kalbos žodis, reiškiantis „žinojimą to, kas nežinoma“, o pačios Vedos yra vėlyvojo Bronzos amžiaus klajoklių indoiranėnų genčių metrinės struktūros kūriniai. Šiuose tekstuose pateikiamos taisyklės, kaip aukoti dievams ir kaip paskatinti ir bausti žmones, bei daugybė apeiginių giesmių, kuriomis siekiama pamaloninti tokią įvairią dievybių gausybę.
Būtent Vedomis brahmanai grindžia savo apeigas ir, ribodami priėjimą prie šių tekstų, savo viršenybę. Pavyzdžiui, griežtose, dviejų tūkstančių metų senumo taisyklėse, vadinamuosiuose „Manausįstatymuose“, arba „Manavadharmašastroje“, vienareikšmiškai teigiama, kad Vedos priklauso brahmanui ir todėl jis yra:
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
