atsisakiau rašyti kokiais nors kitais rašmenimis, išskyrus senojo futarko10 runomis.
Ankstyvojoje paauglystėje puoselėjau savo abraomines šaknis mokyklos bibliotekoje susiradęs Korano skaitinius. O kartą užsukau ir į vietinę sinagogą pasiklausyti aškenazių hebrajų kalbos bei išsiaiškinti apipjaustymo galimybes kokią išskirtinai niūrią popietę pašalinant mano apyvarpę.
Vėliau, jau įgijęs daugiau akademinių žinių, susidomėjau Tridento11 mišiomis, nes užsimaniau susipažinti su Romos Katalikų Bažnyčios papročiais ir kartu pasitobulinti lotynų kalbos žinias. Pagautas įkvėpimo sukūriau savo mėgėjišką liturgiją gedulingoms mišioms, prie kurios kantriai prakiūtojau visą ilgą, niūrią žiemą.
Kai buvau keturiolikos, gatvėje prie manęs priėjo tokia nuvargusi moterėlė ir, nors jos plikai nuskusta galva ir ant pirštų žvangantys cimbolai kiek kėlė nerimą, kažkodėl sutikau perskaityti jos siūlomą dieviškąją giesmę – „Bhagavadgytą“12.Įmantrios raumeningųjų dievų Ardžunos ir Krišnos iliustracijos knygoje atrodė patraukliai, tačiau čia aprašomas pamaldus pasyvumas, Dievo paskirtos kastos, neapykanta moterims ir nuolankumas autoritarinei dvasininkijai greitai sumažino mano susidomėjimą.
Kalbėjausi su besišypsančiais Jehovos liudytojais, kristadelfais ir scientologais. Rinkau viliojančias brošiūras, skaičiau įvairiausius traktatus. Į namus kviečiausi draugiškuosius metodistus ir munistus, juos vaišinau misa ir sausainiais.
Tačiau vis dar jaučiausi suglumęs dėl jiems visiems bendrų pastangų mūsų žmogiškąją prigimtį pakeisti preskriptyviais „moraliniais“ principais, tyrą žmogišką draugystę – naujomis segregacinėmis sistemomis, o įgimtą taikumą – bibline veidmainiškos agresijos kalba. Labiausiai man kėlė nerimą tas įkyrus polinkis sveiką protą išmainyti į aklą tikėjimo garbinimą, kuris niekuo nenusileido viduramžiškam prietaringumui.
O čia man siūlo tokį gyvenimą, kai nereikia lankstytis nei valdingam patriarchatui, nei diktatoriškoms doktrinoms, – netikėta, ir, be jokių abejonių, verta pasidomėti.
„Taigi, jei Tradicija nėra religija, – paklausiau, – kas tai?“
„Praktinis požiūris į gyvenimą, nuosekliai praplečiantis įprastines sąmonės ribas, – paaiškino šamanas. – Jo šalininkai siekia suvokti už pačių sau, šeimos, visuomeninės ar religinės kultūros primetamų ribų. Taip jie gali aktyviai prisidėti prie visos žmonijos gerovės, gėrio bei humaniškumo.“
„O kodėl tada jūsų šventykloje – dievybių atvaizdai?“ – neatlyžau aš, spoksodamas į ryškiai raudonas duris jam už nugaros. Samuelis pasekė mano žvilgsnį ir instinktyviai susiėmė už širdies.
„Mūsų dievai ir deivės gali gluminti nenusimanančius, tačiau jie tiesiog simbolizuoja sąmonės ir energijos sąjungą, kurios išraiška yra ir varnos, ir gėlės, ir medžiai, ir metų laikai, ir žvaigždės, ir tu.“
Įsižiūrėjau į šios smilkalais kvepiančios šventovės šešėlius ir išvydau deivės, apsigaubusios tamsiai raudonu audiniu, paveikslą. Susimąsčiau, ką turėčiau įžvelgti be jos aštuonių iškeltų rankų, malonios šypsenos ir dantis šiepiančio tigro, ant kurio ji sėdi raita.
„Galbūt juos galima laikyti naudingais įrankiais, galinčiais padėti išsiaiškinti ir pakeisti neveiksmingus, apgaulingus šablonus, kuriais esame linkę negalvodami vadovautis.“
Vis dar tyrinėjau šventyklos šešėlius.
„Nes jeigu pakeisime savo įtikėtą savivoką, kuria esame linkę vadovautis, kartu pakeisime ir savo likimą.“
„Ar todėl čionykščiai tokie linksmi?“ – sumaniau paklausti aš, nes būtent ši šių kalnų gyventojų savybė mane labiausiai pribloškė.
„Žinoma, Tradicija moko mus gyvenime ieškoti džiaugsmo ir jį patirti čia ir dabar, – nusišypsojo šamanas, – o ne laukti jo tarsi kokio atlygio po mirties už paklusnumą kitų sugalvotoms dogmoms, nustatytiems moralės principams ir dvasininkams.“
Prisiminiau, koks buvau smalsus naivuolis paauglystėje, kai per išpažintį dvasininkams patikėdavau visus savo nusižengimus, kurie iš tiesų tebuvo visiškai normalūs, o gal net neatsiejami natūralaus berniuko virsmo vyru etapai, todėl visi tų dvasininkų gąsdinimai pasmerkimu amžinoms kančioms dabar atrodo apgailėtini ir ydingi.
Tačiau anuomet leidau jiems priversti mane bjaurėtis savo paties bręstančiu kūnu ir baimintis su tuo susijusių malonumų. Aš netgi leidausi įtikinamas, kad savo gyvenimą baigsiu kaip niekam nereikalinga piktžolė dieviškajame derliuje, kaip apanglėjusi ražiena Dievo suartame lauke, kai ateis Paskutinio teismo diena.
Mano nykūs prisiminimai apie įšventintuosius, atkakliai tvirtinusius, kad jų „išganymą“ galima užsitarnauti tik įveikus savybes, kurios ir daro mus žmonėmis, akivaizdžiai skyrėsi nuo šamano žodžių, žadančių drąsą, pasitikėjimą ir galbūt netgi patogų gyvenimą.
„Todėl neabejok mūsų nuo gyvenimo neatsiejama Tradicija, – pasakė jis džiugiai šypsodamasis. – Esminis jos principas, kurį kai kurie vadina nušvitimu, teigia, kad mėgavimasis žmogiška patirtimi ir sąmonės plėtra iš tiesų yra vienas ir tas pats.“
Man patiko jo šypsena.
O pagalvojus apie gyvenimą, iš kurio ką tik atkeliavau, norėjosi šokti iš džiaugsmo.
IV skyrius
Išsivadavimas man nėra pasiaukojimas.
Laisvės skonį jaučiu tik per tūkstančius malonumų.
Kušalas Magaras virš laužo pakabino aplamdytą metalinį puodą vandeniui kaisti.
„Iš karto turi suvokti, kad Tradicija apima visus gyvenimo aspektus be jokių išimčių, – pasakė jis nužvelgdamas kalnus, medžius ir dangų. – Supranti, mes norime išlikti aktyvūs ir veiksnūs mus supančiame pasaulyje, tęsti savo įprastą veiklą, vykdyti savo pareigas, puoselėti savo santykius ir kartu mėgautis nesuskaičiuojamais malonumais, kurie mus apdovanoja sveikata ir laime, o mūsų gyvenimą paverčia prasmingu.“
Mudu su Samueliu kalbėjomės su šamanu tik kiek daugiau nei valandą, tačiau jis jau iš esmės keitė pagrindų pagrindus – visa tai, kuo buvau išmokytas tikėti.
„Dvasingas kelias be asketizmo ir pasiaukojimo?“ – nusijuokiau.
„Brolau, dvasingumą kiekvienas supranta savaip, – pataisė jis mane, – nes mes paprastai neskiriame „dvasinių“ ir „pasaulietiškų“ dalykų. Mums jie niekuo nesiskiria. Netgi du nepaliečių kalbos žodžiai atmik ir činmaja, kuriems jūsų tautiečiai priskiria reikšmę „dvasinis“, iš tiesų reiškia žmogaus „tikrąją esybę“ ir „ketinimų tyrumą“. O žodis džadžal, kuris paprastai verčiamas reikšme „pasaulietiškas“, iš tikrųjų reiškia „džiugią šeimos ir vaikų netvarką“.“
Sulig kiekvienu šamano žodžiu mano susidomėjimas vis augo ir augo.
„O
„Bhagavadgyta“ (skr. Viešpaties giesmė) – hinduistų šventraštis, epo „Mahabharata“ dalis, sukurta apie V a. pr. Kr.
