ir kaip ten būtų, galiausiai teko surimtėti, kol dar nieko šiame name nesužeidė, – pareiškė Tesa. – Todėl pasielgiau kaip suaugusi ir parašiau skundą.
– Šaunuolė, – pagyrė Džina. – Jei būtų suėmę už tai, kad šakėmis prismeigei buto savininką Rėjų, tavo karjerai tai būtų ne į naudą.
– Tiesą sakant, su karjera prasti popieriai, – Tesa sudribo fotelyje. – Neketinau pasakoti, nes tu tik šįvakar grįžai iš gastrolių ir nors vieną vakarą norėjau praleisti be dramų, bet… netekau darbo.
– O, ne. – Susirūpinusi Džina kaipmat atsisėdo užuojautos kupinu veidu. – Kas nutiko?
– Nepanikuok, – iš fotelio pareiškė Tesa. – Turiu planą.
– Nė neabejoju, – atsiliepė draugė. – Kas nutiko?
– Nutraukė finansavimą. Mūsų išrinktas švietimo skyriaus vadovas nusprendė, kad remti privačius mokymo fondus – ne šviečiamoji veikla. Todėl dabar fondo mokyklėlei teks naudotis tik savanorių paslaugomis. Galiausiai ji išvis gali būti uždaryta.
– Tesa, man labai gaila, – tarė Džina. – Tikrai. Žinau, kiek daug tau reiškia tie vaikai.
– Ei, – Tesa išsitiesė ir tariamai griežtu žvilgsniu dėbtelėjo į Džiną, – aš dar nebaigiau. Vaikai niekur iš ten neis. Aš taip pat. Man tereikia susi rasti mokamą darbą iki pietų, kad galėčiau dirbti fondo mokyklėlėje savanore. – Tesa nusišypsojo. – Vakar per televizorių žiūrėjau filmą „Graži moteris“, Džulija Roberts taip džiaugėsi, kad Ričardas Giras įsigijo ją kaip daiktą, jog rimtai apsvarsčiau tokio darbo galimybę. Bet paskui pamaniau, kad sulaukus trisdešimt šešerių kiek vėloka šlifuoti gatves.
Nikas pasibeldė dar kartą.
– Tesa? Nori, kad šliaužiočiau ant kelių? Gerai. Puikiai tai sugebu. Taip ir nepamatei, kaip šliaužioju, nes palikai mane, nespėjusį tau parodyti. Nagi, Tesa, įsileisk.
Džina kryptelėjo galva į duris.
– Jei vis dar svarstai apie parsidavinėjimą, eik ir atidaryk. Juk jis vis dar aptekęs pinigais?
Tesa linktelėjo.
– Pastaruoju metu netikrinau, bet, pažįstant Niką ir jo meilę pinigams, jis tikrai neskursta.
– Ištekėk už jo, – patarė Džina.
– Ne, – atsiliepė Tesa.
– Kodėl?
– Visų pirma todėl, kad jis man nesipiršo, – atsakė Tesa. – Be to, jis respublikonas ir advokatas, taigi mama manęs išsižadėtų. Ir dar… – ji susiraukė, – kažkodėl man atrodo, kad reikėtų tekėti už tokio vyro, kuris per vestuves nepriekabiautų prie pirmosios pamergės. Gal man ir ne visi namie, bet…
– Kadangi pirmąja pamerge būsiu aš, tau nėra ko jaudintis. Tekėk už jo.
– Nepažįsti Niko, – tarė Tesa. – Jis galėtų sugundyti net Motiną Teresę. – Ji atsuko ausį į duris ir įsiklausė. – Regis, nebėra iš ko rinktis. Tikriausiai pavargo ir nuėjo. – Tesa per daug nenusiminė. Juk vis tiek neketino atidaryti durų.
Nikas taip greitai nepasiduodavo, net ir pavojingas koridorius nebūtų jo išgąsdinęs. Tikriausiai ne taip ir smarkiai ilgėjosi.
Velniai rautų.
Nikas atsirėmė į sieną prie Tesos durų ir apsvarstė padėtį. Durų daužymas akivaizdžiai nepadeda, žavesys apvylė, o to dar nėra nutikę. Po galais, kas negerai? Gal Tesa tebeniršta, bet taip niršti negalėtų. Tik ne Tesa. Įpykusi ji išsiverždavo kaip ugnikalnis ir išsyk viską pamiršdavo. Nė karto nematė Tesos surūgusios. Vadinasi, rudaplaukė nepuola jam po kojų dėl kitos priežasties. Ši mintis privertė šyptelėti. Gerai jau, Tesa nėra puolusi jam po kojomis. Bet ir nėra trankiusi durimis priešais nosį.
Kažkas sugadino jai nuotaiką.
Negerai. Nikas mėgo Tesą, todėl nenorėjo matyti jos nusiminusios. Trumpam susirūpinęs dėl Tesos, netrukus grįžo prie savo paties bėdų.
Tesa pyko ne ant jo. Duris užtrenkė ne iš karto, taigi ją graužia kažkas kita. Greičiausiai kuris nors iš jos draugų nevykėlių prisivirė košės. O kai leptelėjo nesąmonę, kad Tesa puikiai atrodo – nors išties atrodė siaubingai – ji suirzo ir užtrenkė duris. Gerai, jis nusipelnė šito. Dabar tereikia priversti duris atsiverti, saikingai užjausti Tesą, ir pateks į vidų.
Jei luktelės pusvalandį ir vėl pasibels, Tesa gali atidaryti, pamaniusi, kad jis jau bus nuėjęs.
O jei turėtų gėlių, saldainių ar dar ko nors… Ne. Tik ne Tesai. Įprastos aukos taikos labui jai įspūdžio nepadarys. Minutėlę pasvarstęs Nikas patraukė lauk, o beeidamas su panieka apžvelgė niūrų koridorių.
– Man atrodo, turėjai jį įsileisti, – pareiškė Džina. – Turtingi advokatai ant medžių ne – auga. – Ji atsargiai ištiesė dešinę koją. – Klausyk, ar turi tepalo raumenims? Blauzdos mane pri – baigs.
– Dabar neturiu laiko žaidimams su Niku. Privalau apgalvoti planą. – Tesa pakilo iš fotelio, keliais žingsniais perkirto mažulytį butą, pakeliui į vonią perlipo kelias netvarkingas knygų stirtas, gniužulą skirtingų kojinių, šūsnį nebaigtų taisyti rašinių ir pusiau baigtą plakatą „Skaitau uždraustas knygas“. – Galėčiau dirbti mokytoja, tik nežinau, ar gausiu darbą. Neturiu reikiamos kvalifikacijos, be to, reikėtų mokyti turtuolių vaikus, o jie mane tikriausiai palaikytų ateive, bet atlyginimas geras, o darbo valandos – puikios.
Suradusi tepalą Tesa grįžo, ištiesė jį Džinai ir klestėjo atgal į fotelį.
Džina išsispaudė tepalo sau ant pirštų.
– Imkis to darbo. Geriau nei badauti. – Trindama tepalą į blauzdą, Džina susiraukė.
Tesa atsisėdo, pamiršusi savo bėdas.
– Kaip jautiesi? Maniau, kad tik paprastas mėšlungis.
– Jaučiuosi prastai, – atsakė Džina. – Man trisdešimt penkeri. Nebeatsigaunu taip greitai kaip anksčiau. – Ji dar sykį patrynė blauzdas, raukydamasi iš skausmo. – Negaliu pakęsti skausmo. Niekada jo nemėgau, bet dabar jau nebegaliu pakęsti.
Tesa nesumojo, ką sakyti.
– Kuo galėčiau padėti?
Džina nusikvatojo.
– Negali padėti. Tai amžius.
– Nenusikalbėk, – pradėjo Tesa, bet Džina mostu ją nutildė.
– Brangute, aš kordebaleto trupėje esu močiutė Mozė.
– Nenusišnekėk, – pakartojo Tesa. – Tu visąlaik dirbi. Niekada nesėdėjai be darbo. Ar
