geranoriškumo instinktas pasitarnaus jai pačiai.
– Žinai, tu man visada patikai, – Nikas kreipėsi į Džiną ir ši išraudo iš malonumo.
– Tiesą pasakius, man neįdomu, išgelbėsiu jį ar ne, bet jei savaitgalį praleisime kartu, viską pati pamatysiu, – pareiškė Tesa. – Jei bėda išties rimta, gal bent pasijusiu atkeršijusi už tą skrydžio palydovę – kario sužadėtinę.
– Tu įsikūnijęs gėris, – tarė jai Nikas.
– Bet tai neatlygins už tą vakarą, kai apvylei mane per fondo labdaros pobūvį. – Tesa nutaisė grimasą. – Ir jau tikrai neatlygins už vakarą, kai atstūmei mane miuzikholo automobilių stovėjimo aikštelėje. Pažįstu moterų, kurios už tokį vakarą perrėžtų tau padangas ir užnuodytų alų.
Nikas krūptelėjo ir pažvelgė į alaus skardinę.
Tesa stebėjo Niką – jos širdis lydėsi, o kūnas kaito. Be abejonės, jis pats žaviausias objektas jos bute. Tiesą sakant, Nikas – neabejotinai žaviausias objektas jos gyvenime. Žinoma, išvaizda – dar ne viskas. Ypač Niko, kuris turi daugiau veidų už pačią Sibilę [Sibilės – graikų ir romėnų mitologijoje moterys, dievo Apo lono apdovanotos pranašystės galiomis.].
Tesa dvejodama žvilgtelėjo į Džiną, tebetysančią ant sofos.
Džina susprogdino gumos burbulą.
– Pirmyn.
– Galbūt taip ir padarysiu. – Tesa vėl atsigręžė į Niką. – Klok smulkiai. Verčiau jau būtų kas nors gero.
– Tai baisu, – atsakė Nikas.
Džina nuleido kojas ant žemės, susiraukė ir atsistojo.
– Rodos, kad man jau laikas.
– Nieko panašaus, – pareiškė Tesa.
Nikas tuo pačiu metu tarė:
– Ačiū. Turi pavydėtiną nuojautą.
– Ei, – paprieštaravo Tesa, bet Džina pasiėmė rankinę.
– Man vis tiek jau laikas, – paaiškino ji Tesai. – Aš tave myliu, bet nenoriu vaikštinėti po tavo rajoną sutemus, be to, man reikia daugiau tepalo kojoms. Vėliau paskambink ir viską papasakok.
– Tai bent protinga moteris, – Džinai išėjus pareiškė Nikas.
– Juk sakei, kad ši moteris švaisto savo gyvenimą apsitempusi tamprėmis, – priminė Tesa.
Nikas susiraukė.
– Ne visai taip. Sakiau, kad šokiai – ne kaži koks darbas ir, jeigu ji nesuplanuos ateities, kada nors gali patekti į sunkią padėtį.
– Na, kai kurie žmonės gyvena šią akimirką. – Tesa vėl klestelėjo į fotelį ir pasistengė užmiršti, jog Džina jau atsidūrė keblioje padėtyje dėl to, kad negalvojo apie ateitį. Vienas labiausiai erzinančių Niko bruožų – tas, kad jis dažniausiai būna teisus.
– Aš klydau. Atsiprašau. – Nikas žiojosi pratęsti, bet Tesa papurtė galvą.
– Tiek to. Man prasta nuotaika ir aš išsiliejau ant tavęs. Na, ko prisidirbai? – Ištiesusi kaklą Tesa pažvelgė į Niką. – Tik nepasakok stypsodamas man už nugaros. – Tesa mostu parodė Nikui sėstis ant žemės. – Sėsk. – Ji stebėjo, kaip Nikas, atsirėmęs į sieną, susmuko šalia jos fotelio ir atsidūrė prie pat kojų; gerai sudėtas vyras atrodė gražiai net išsidrėbęs ant žemės. Ji nusišaipė: – Gerai. Supranti pagrindines komandas.
– Sėsk šalia ir aš apsiversiu ant nugaros, – pažadėjo Nikas, Tesos pulsas ėmė tvinkčioti smarkiau.
– Eik sau, – atkirto ji.
– Pamiršk, – pasitaisė Nikas. – Tai kalbėjo mano piktasis dvynys.
– Tu turi tik vieną piktąjį dvynį – kvaišių, kuriam dirbi, – burbtelėjo Tesa.
– Keista, kad užsiminei apie Parką… – vėl pradėjo Nikas.
Prieš porą valandų, kulniuodamas į savo kabinetą „Patersono ir Patersono“ advokatų kontoroje, Nikas nė nenujautė gresiančios bėdos. Įžengti į kontorą visada būdavo gera. Gal dėl nepadoriai brangių užsieninių raudonmedžio plokščių, kuriomis buvo iškaltos sienos, nepadoriai brangių rytietiškų kilimų ir nepadoriai brangių senovinių baldų ir padoriai mokamos sekretorės, vykdančios visus jo pageidavimus, Nikas jautėsi kaip plėšikų baronas. Tądien gyvenimas atrodė ypač puikus: teisme netikėtai sklandžiai laimėta svarbi pergalė, dėkingas klientas ir staiga atlaisvėjusi popietė. Jei tik iškaboje virš durų būtų parašyta „Patersonas, Pa ter sonas ir Džeimisonas“, gyvenimas būtų tie- siog tobulas.
Paskui viskas ėmė ristis žemyn.
– Kristina, aš grįžau, – kreipėsi jis į sekretorę.
Kristina, daili brunetė, menkai tesusidomėjusi pakėlė akis į Niką.
– Nesistok, nereikia, – tarė Nikas, eidamas į kabinetą, – pats rasiu kelią.
Kristina lėtai pakilo ir nusekė paskui viršininką, tarsi ir jai būtų reikėję ten eiti, net jei jis ir nebūtų pasirodęs.
– Šiandien buvo užsukęs ponas Patersonas, – pranešė ji. – O Parkas nori su tavimi susitikti.
– Gerai sudėliojai naujienas. – Nikas išsinėrė iš švarko ir užmetė jį ant kėdės atkaltės. Prisėdo prie stalo, žvilgtelėjo į įrėmintą nuotrauką, vos regimai šyptelėjo, paskui atsilošė ir timptelėjo kaklaraištį. – Parką vėl išerzino jo tėvas, bet tu pernelyg taktiška tai paminėti. Nieko nuostabaus, kad šitiek tau mokame.
– Noriu didesnės algos, – tarė Kristina, nekeisdama nei tono, nei veido išraiškos. – Ir nepasakyčiau, kad Parkas susierzinęs. Greičiau puolęs į paniką.
Nikas atsilaisvino kaklaraištį ir su palengvėjimu atsiduso.
– Nekenčiu kaklaraiščių. Neabejoju, kad juos išgalvojo kokia nors moteriškė vyrams atkeršyti. – Jis reikšmingai mirktelėjo Kristinai. – Tu juk su tuo neturi nieko bendra, tiesa?
– Turiu, – atsiliepė Kristina. – Be to, tau kelios moterys paliko žinučių. Iš Tesos žinučių nėra.
Niko žvilgsnis stabtelėjo prie nuotraukos ant stalo, paskui nukrypo į Kristiną.
– Kodėl turėčiau laukti Tesos žinutės?
– Todėl, kad vis jai skambini, o ji neatskambina, – su pabrėžtina kantrybe atsakė Kristina. – Žinutės ant tavo stalo. Parkas savo kabinete. Žingsniuoja iš vieno kampo į kitą.
Nikas nė nedirstelėjo į žinutes.
– Ar
