Per daug nekreipiau dėmesio, klausydavausi tik įdomiausios dalies – apie princą. – Tesa vėl nusišypsojo, atsiminusi pasaką. – Man nerūpėjo politiniai dalykai. Norėjau tik pasakos su princu.
Džina nusijuokė.
– O kas gi nenori? Tai kur princas?
– Du princus Pelenės kalba nuliūdino, bet trečiasis pareiškė, kad ji teisi, jai padėjo ir – ši dalis mano mėgstamiausia – turėjo tokias raukš leles… – Tesa išsiviepė taip, kad prie akių kampučių išryškėtų raukšlelės, – va čia, jis pažadėjo padėti Pelenei ir sakė, jog jeigu ji už jo ištekės, kasdien galės juoktis. Pelenė Tesa suprato, kad jis – tikrasis princas. – Ji pažvelgė į nuotrauką. – Neabejoju, Lenis norėjo tik gero, bet tos raukšlelės kaip reikiant sujaukė man gyvenimą, kai susipažinau su Niku.
Kažkas pasibeldė į duris.
– Tikriausiai buto savininkas, – spėjo Džina. – Pasistenk jo pernelyg nesužaloti.
Tesa nušveitė nuotrauką ant stalo ir atsistojo, vėl numetusi nuo kelių suirzusią katę. Kai atidarė duris – už jų stypsojo Nikas.
– Matau, kad tu nusiminusi, todėl ilgai netrukdysiu. – Nikas nusišypsojo Tesai, tamsios akys spinduliavo žavesiu ir pasitikėjimu savimi – Tesai šis žvilgsnis kėlė koktulį ir gniaužė žadą, nelygu, dėl kokios priežasties buvo pasitelktas jai apžavėti. Niko akių kampučiuose įsispaudė raukšlelės, ant akies užkrito plaukų sruoga – svečias atrodė viliūgiškai ir žavingai.
Tesa neabejojo, kad Nikas puikiai žino, kaip atrodo.
Bet jis suprato, kad ją kažkas kamuoja, o tai glostė širdį.
Tesai dvejojant Nikas nusišypsojo dar plačiau.
– Šio to atnešiau, kad tave pradžiuginčiau. – Jis ištiesė Tesai dėžutę su kinų maistu.
– Kas čia? – pasiteiravo imdama dėžutę Tesa; nors ir žinojo, kad neturėtų suskysti, nieko negalėjo sau padaryti.
– Kiniški koldūnai, – atsakė Nikas. – Dviguba porcija.
– O, – žioptelėjo Tesa, pakėlusi akis į Niką. – Nepamiršai.
– Aš nieko nepamirštu, – pareiškė Nikas ir abejojančios Tesos veide įsirėžė panieka.
– Kalbi kaip iš rašto, – atkirto ji. – Ar tikrai grįžai atsiprašyti, ar tau ir tam sukčiui, kuriam dirbi, ko nors prireikė, kad pačiuptumėte pelningą sandorį?
– Parkui? Keista, kad užsiminei apie Parką… – tarė Nikas, o Tesa vėl užtrenkė duris jam prieš nosį, grįžo į savo vietą ir sėsdamasi numetė dėžutę su koldūnais ant stalo.
– Jis beviltiškas… – pradėjo ji, bet staiga pašoko iš vietos – pro duris įžengė Nikas ir, jas uždaręs, užrakino abi spynas.
– Kvailiuke, duris reikia rakinti, – pareiškė jis. – Gyveni baisiame rajone. Užeiti gali bet kas.
– Bet kas ir užėjo. – Tesa įsirėmė rankomis į klubus, nuduodama pasipiktinusią. – Eik lauk.
Nikas patraukė į virtuvę, pakeliui stabtelėjo ir patapšnojo Džinai per pakaušį.
– Labas, vaikeli. Malonu vėl tave matyti. Gražiai atrodai.
Džina nušvito ir žiojosi atsakyti, bet Niko jau ir pėdos buvo ataušusios. Su blėstančia šypsena ji nužvelgė save, pasičiupo rankinę ir knisosi joje tol, kol rado kramtomosios gumos plytelę.
– Nesupratau?! – šūktelėjo Nikui Tesa. – Nekviečiau tavęs užeiti.
Nikas skubiai grįžo atgal ir pabučiavo Tesą. Sekundėlę ji prigludo prie svečio ir leido sau akimirką pasimėgauti šiluma, prieš užsipuldama taip, kaip jis to nusipelnė. Tesai nespėjus atsigriebti, Nikas ją paleido ir vėl nudrožė į mažytę virtuvę.
– Dievuliau, kokia čia netvarka, – nusistebėjo jis. – Ar šaldytuve dar liko mano alaus? – Nikas peržengė katę, patraukusią prie Tesos kelių. – Sveika, Andžela. Pasistenk manęs neapiplaukuoti.
Tesa pažvelgė į Džiną.
– Tau išties metas pasikalbėti su savo kūnu, – tarė Džina. – Jei būtum ryšėjusi prijuostę, būtum ją iškart nusiplėšusi.
Tesa trūktelėjo megztinio apykaklę aukštyn ir nunarino smakrą, stengdamasi įtikinti save, kad atrodo įspūdingai.
– Buvai atstumtas! – užriko ji ant Niko. – Dink.
– Negali atmesti dar neišgirsto pasiūlymo, – iš virtuvės atsiliepė Nikas.
– Tu kažką siūlai? – negalėdama patikėti paklausė Tesa. – Netikiu.
Džinos antakiai šovė į viršų.
– Vestuvės? – sukuždėjo ji Tesai, čiaumodama gumą. – Čiupk jį.
– Aišku, kad ne vestuvės, – atsakė Tesa Džinai. – Ką siūlai? – paklausė Niko. – Kad ir kas tai būtų, atsakymas, žinoma, bus neigiamas, bet norėčiau žinoti, ko atsisakau.
– Na, ne vestuvių. – Nikas išlindo iš virtuvės ir atsirėmė į durų staktą su alaus skardine rankoje; jis nusišypsojo Tesai – be galo žavus, spinduliuojantis berniokišku pasitikėjimu ir siaubingai gundantis. „Liaukis“, – sudraudė save Tesa ir prisimerkusi įsistebeilijo į Niką.
– Man reikia poros savaitgaliui, – tarė šis ir plačiau išsišiepė. – Iškart pagalvojau apie tave.
– Kodėl? – paklausė Tesa, bandydama užgesinti Niko šypsenos įžiebtą spirgėjimą viduje.
– Nes man tavęs reikia, – atsakė Nikas. – Kai mane palikai, gyvenimas tapo tuščias, – jis atsidarė skardinę ir ją užsivertė.
– Tavo gyvenimas niekada nebuvo tuščias, netgi po to, kai išėjau. – Tesa nukreipė žvilgsnį į Džiną. – Kartą pasitikau jį oro uoste, o palydovė atsisveikindama jį pabučiavo. Galėjai pamanyti, kad Nikas išsiruošė į karą. Ji kone siūlėsi nuo jo pastoti, ten pat, vietoje.
Nikas užspringo alumi.
– Ji tik draugė, – nurijęs gurkšnį atšovė jis. – Aš draugiškas vyrukas.
– Suprantu. – Tesa susinėrė rankas ant krūtinės. – Nešdinkis.
– Tesa, mieloji. – Nikas palinko į priekį ir jai nusišypsojo. – Širdele. Mažute.
– Oho, matyt, išties prisivirei košės, – tarė Tesa.
– Įklimpau iki ausų, – sutiko Nikas. – Man
