kitaip: – O ką norėtum veikti?
– Noriu ištekėti, – atsakė Džina.
Tesa suzmeko fotelyje.
– Ištekėti? Kažkas nauja.
– Ne visai. Visada norėjau ištekėti, – ilgesingai atsiliepė draugė. – Tiesiog pirmiau norėjau susitvarkyti karjerą. – Ji šyptelėjo. – Nieko sau karjera. Dabar tenoriu ramybės. Saugumo. – Džina pažvelgė į Tesą, tą akimirką ji atrodė labai pažeidžiama. – Supranti, noriu meilės. Iki šiol nesutikau tokio žmogaus, bet kai geriau pagalvoji, nieko nuostabaus. O dabar esu pasirengusi. Noriu turėti namus, vaikų ir viską, kas priklauso.
– Ar todėl, kad dainuoji chore? – pasiteiravo Tesa. – Jei taip, pagalvok apie tuos, kuriems taip ir nepavyko…
– Nenorėjau ištrūkti iš choro. – Džina ištiesė kojas ir susiraukė. – Nesvajojau tapti žvaigžde. Nenorėjau perdėto dėmesio. Tenorėjau būti pasirodymo dalis. To paties noriu ir dabar. Man nereikia įžymaus ir įtakingo vyro. Noriu rasti paprastą vyruką ir tapti jo pasirodymo dalimi.
– Kaip feministė, tikriausiai turėčiau ką nors pasakyti, – pareiškė Tesa, – bet nesakysiu, nes tai tavo gyvenimas.
– Ačiū, – padėkojo Džina, – esu dėkinga.
– Pažįstu keletą malonių vyrukų iš fondo, – pareiškė Tesa. – Žinoma, dabar jie neteko darbo, bet…
Džina papurtė galvą.
– Tesa, galiu ir pati. Nebandyk sutvarkyti mano gyvenimo. – Ji dar kartą apsidairė po draugės butą. – Tau pirmiausia reikėtų susitvarkyti savąjį.
– Man? Aš nepasirengusi tekėti. Apie tai nė negalvoju. – Tesa taip pat apsidairė po būstą. – Na, beveik niekada.
Džina kilstelėjo antakius.
– Beveik?
– Na, kartkartėmis fantazuoju, kad ryšiu prijuostę ir sakau: „Labas, mielasis, kaip praėjo diena?“ dieviškai gražiam vyrui, o šis tuoj pat pamyli mane ant virtuvės stalo.
Džina sutriko:
– Atrodo, lyg pasakotum sceną iš filmo.
– Žinau, – susiraukė Tesa. – Nemanau, kad aš gimusi santuokai. Kartais pasijuntu vieniša ir pagalvoju, kaip būtų gera rūpintis namais, kam nors kepti vyšnių pyragą, bet tada mintys nušuoliuoja į priekį ir aš jau fantazuoju, kaip vyras nutraukia prijuostę ir laižo vyšnių sultis man nuo kūno, o aš nebeįstengiu tvardytis. – Ji pažvelgė į Džiną. – Be to, nemoku kepti pyragų. Taigi apie vestuves per daug nemąstau.
Džina susiraukusi dėbtelėjo į draugę.
– Kaip tu gali pasijusti vieniša? Tau atrodo, kad privalai išgelbėti visą pasaulį. Tikriausiai dėkingų žmonių pažįsti daugiau nei…
– Na, kartais būtų visai smagu nieko negelbėti, – atsakė Tesa. – Kartais manau, jog būtų išties gera, kad manimi kas nors rūpintųsi, gera gyventi name, o ne bute ir kasnakt šauniai mylėtis. – Ji nutilo. – Reikia mesti mintis apie seksą iš galvos. Jos temdo protą. Galvok apie karjerą, Tesa, susitelk į darbą. – Tesa papurtė galvą. – Dabar pati kalbu kaip Nikas.
– Jei jau prakalbome apie Niką, kodėl jo neįsileidai? Juk jis – pirmarūšis sutuoktinis su namu.
Tesa nusijuokė.
– Akivaizdu, kad nepažįsti Niko. Jei jis ir statytų namą, tai tik tam, kad parduotų. Tiesą sakant, būtent dėl to ir pasistatė. – Ji atrėmė galvą į fotelio atlošą. – Kai palikau Niką, namo karkasas jau stovėjo. Kartą vaikščiojome po namą ir aš mėginau įsivaizduoti, kaip viskas atrodys, o jis mėgino apskaičiuoti, kiek kartų pakils jo vertė per pirmuosius metus. – Tesa išsiviepė. – Tai nebuvo gražiausia mūsų draugystės akimirka.
– O gražiausių akimirkų buvo?
– Taip. – Tesos šypsena išblėso. – Buvo. Tiesą sakant, gana nemažai, – ji stryktelėjo iš fotelio ir nudrožė į miegamąjį.
– Tesa?! – šūktelėjo Džina.
– Va, – pareiškė ši, grįžusi atgal. Prisėdo ant sofos krašto šalia Džinos ir pakišo jai nuotrauką. Joje buvo įamžintas Nikas purvinu smakru, į akis krintančiais plaukais, su senais marškinėliais nukirptomis rankovėmis; jis sėdėjo ant žemės, iš už nugaros apglėbęs Tesą ir padėjęs smakrą jai ant peties. Tesa atrodė dar baisiau: rudi plaukai styrojo į visas puses, veidas murzinas, ji nepasidažiusi. Tesa buvo išsišiepusi ligi ausų ir atrodė maždaug dešimties.
– Ką jūs veikėte? – suglumusi pasiteiravo Džina.
– Tai mūsų pirmoji pažinties diena, – Tesa nusišypsojo, žvelgdama į nuotrauką. – Susipažinome per iškylą. Žaidėme regbį. Nikas mūvėjo nutriušusius džinsus ir vilkėjo marškinėlius, senesnius netgi už manuosius, aš pamaniau, kad jis linksmas varguolis, visai kaip princas iš mano pasakos. – Ji nusijuokė. – Vaikeli, kaip aš klydau.
Džina paėmė nuotrauką ir įdėmiai apžiūrėjo Niką.
– Tesa, net ir murzinas jis tikras gražuolis. – Žinau, – atsakė Tesa. – Bet išvaizda dar ne viskas. Mane pribaigia tos sumautos raukšlelės aplink akis, kai jis šypsosi, bet Nikas ne tas tikrasis princas. – Ji papurtė galvą ir atsiduso. – Vis dėlto gana greitai susivokiau. Supranti, mes tikrai nebuvome ideali pora. Tą vakarą, kai išsiskyrėme, nuvažiavome į operą ir žurnalistai mus nufotografavo kartu. – Tesa išsiviepė Džinai. – Tiesą sakant, fotografavo Niką, o aš pakliuvau į nuotrauką tik todėl, kad stovėjau šalia. Galiausiai tą nuotrauką prieš kelias dienas išspausdino. – Atsiminusi ją Tesa dar plačiau išsišiepė. – Nikas atrodo kaip Kenedžio pusbrolis. O aš – kaip griežtis su plaukais. Visame Riverbende žmonės, pažvelgę į nuotrauką, klausė: „Ką jis joje mato?“ – Tesa dar kartą papurtė galvą. – Mes tikrai ne pora.
Džina atidavė jai nuotrauką.
– Vis tiek nesupratau, ką ten kalbėjai apie princą.
Tesa vėl klestelėjo į fotelį ir liūdnai įsistebeilijo į nuotrauką.
– Pameni, pasakojau, kad būdama maža gyvenau komunoje? – Piršto galiuku ji glostė nuotraukos kraštą. – Na, mama neleisdavo man skaityti pasakų apie Pelenę ir kitų. Sakė, kad tos pasakos patriarchalinės ir menkina moteris, o aš labai nusiminiau, todėl jos draugas, toks vyrukas vardu Lenis, sukūrė man pasaką ir pavadino ją „Pelenė Tesa“. – Tesa nusijuokė iš pavadinimo.
– Gražu, – tarė Džina, – bet kuo čia dėtas princas.
– Na, Pelenė Tesa pati nuvyksta į pobūvį, be jokių fėjų krikštamočių pagalbos, pakeliui ji gelbsti žmones ir žvėris, o tie padeda jai, – paaiškino Tesa. – Bet Pelenė
