section>Pirmas skyrius
Būna dienų, kai nesinori lipti iš lovos. Sebastianui Volkeriui ši diena buvo kaip tik tokia. Kaip budintis policijos tarpininkas jis šiandien dirbo pirmą dieną svetimame nepažįstamos valstijos mieste ir jam teko gerokai nusiplūkti. Tikėjosi, kad praleis dieną tvarkydamas butą. Bet jo pranešimų gaviklis nebuvo jo sąjungininkas.
Dėkui Dievui, tai nebuvo nuolatinis jo darbas.
Jis prasibrovė pro daugybę pravirų dėžių, kurių kiekviename kambaryje buvo vis daugiau. Besiblaškant po neramius svetimus kraštus, jo daiktai tapo itin brangūs, bet šiandien jis neturėjo laiko jais pasidžiaugti.
Paskutinį skrebučio kąsnį Sebastianas nurijo rišdamasis pilką plieno atspalvio kaklaraištį. Rakinant lauko duris, vėl supypsėjo pranešimų gaviklis.
Einu. Jau einu.
– Kas nutiko? – pasiteiravo Sebastianas po penkiolikos minučių, priėjęs prie būrin susispietusių policininkų, prieš tai trumpai parodęs atitinkamą dokumentą jų vadovui.
– Šoklė. Su ginklu. Nojelenė. Visą laiką tyli. Su mumis kalbėti atsisakė. Sakė, kalbėsis tik su Kele Dankan.
Segdamasis jam ištiestą neperšaunamą liemenę Sebastianas girdėjo iš visų pusių sklindančius aikčiojimus.
– Kas toji Kelė Dankan?
– Slaugytoja, dirba su psichikos ligoniais. Tikra rakštis subinėje.
Sebastianas linktelėjo galva.
– Kai ateis, įleiskit, o aš dabar šnektelėsiu su Nojelene.
– Kele, tau skambina pirmąja linija.
Džeraldina Rasel, vyriausioji socialinė darbuotoja ir Džembelyno bendruomenės centro direktorė, ištiesė Kelei ragelį, kurį teko padėti jai ant peties, nes ši vienoje rankoje laikė šūsnį popierių, o kitoje – pranešimų gaviklį.
Kelė kilstelėjo petį ir priglaudė ragelį prie ausies.
– Klausau, – tarė ji.
Džerė matė, kaip jos draugė porą kartų linktelėjo galva ir tada atsakė:
– Būsiu po penkiolikos minučių.
Kelė nuleido petį, ir Džerė padėjo ragelį. Ji kilstelėjo išpuoselėtą antakį.
– Kur būsi po penkiolikos minučių?
– Ant Grėjaus tilto. Sako, Nojelenė Saiks ketina šokti žemyn. Ji reikalauja manęs, – ramiai pasakė ji mesdama dokumentus ant nukrauto stalo, nors žinojo, kad Džerę tai siutina.
– O ne. – Džerė taip smarkiai papurtė galvą, kad susiūbavo jos įspūdingos krūtys.
Kelė šyptelėjo. Džerė buvo apkūni aborigenė, kurios įspūdinga išvaizda neleido abejoti jos autoritetu. Ją supykdyti buvo beveik neįmanoma, ir tik visiškas kvailys galėjo nepastebėti, kad po jos plačiais įspūdingais genties simboliais išmargintais drabužiais slypi jautri didmiesčio tarnautoja.
– Tai Nojelenė, Džere. Nojelenė. Atrodo, ji ketina nušokti nuo tilto. Matyt, nepavyksta jos prakalbinti. Ji reikalauja iškviesti mane.
– Ne. Tik ne tas tiltas. Tik ne šiandien.
Kelė nusišypsojo savo draugei ir kolegei, su kuria dirbo jau dešimt metų ir kuri norėjo ją apsaugoti.
– Taip.
– Važiuosiu aš. Aš viską sutvarkysiu.
Kelė papurtė galvą.
– Ji reikalauja manęs.
– Ne.
Kelė paėmė nuo stalo raktus.
– Viskas bus gerai.
– Kele Dankan, jei išeisi pro šias duris, aš tave atleisiu.
Kelė šyptelėjo ir žvilgterėjo pro petį.
– Cha! Jau seniai žadi tai padaryti.
Abi žinojo, kad jiems nuolat trūksta darbuotojų ir kad priimtų visus geros valios žmones, jei tokių atsirastų.
O Kelė Dankan išmanė savo darbą, netgi labai gerai.
Kelė prunkštelėjo ir įsirėmė į šlaunis, įdėmiai žiūrėdama į įkyruolį, kurio vardą, skubėdama patekti pas Nojelenę, jau buvo pamiršusi. Jai nerūpėjo, kad jis policininkas, nors ir matė, kad jis velniškai seksualus, tarsi būtų nužengęs iš kino ekrano.
Jis pastojo jai kelią – ir tai buvo svarbiausia.
– Nojelenė tikrai nešaus į mane.
Sebastianas ramiai, kaip buvo įpratęs, šiek tiek pakreipė galvą į šalį ir ištiesęs kaklą pažvelgė savo šviesiai žaliomis akimis į jos blizgančias šviesias akis. Pakartojo tai dar kartą, ir tik tada atsitiesė.
– Be šitos niekur neisite.
Kelė įdėmiai nužvelgė plačiapetį nepajudinamą milžiną. Jis užstoja man kelią. Avėdama patogiais bateliais be užkulnių ji buvo beveik metro aštuoniasdešimties, ir turėjo ištempti kaklą, ko paprastai neprireikdavo, bet šį kartą tai buvo neišvengiama.
Jo rudi plaukai, apšviesti ryto saulės, žėrėjo aukso sruogomis. Šonuose ir pakaušyje jie buvo trumpi, bet viršugalvyje šiek tiek ilgesni ir krito ant kaktos. Jo akys buvo skaidriai žalios, o antakiai – rausvai gelsvi.
Jo tvirtą smakrą dengė madinga trijų dienų barzdelė, o veidui mielumo teikė blyškios strazdanos, kurios priminė vasaros dienas, praleistas pajūryje plaukiojant banglente. Skruostai šiek tiek įdubę.
O lūpos? Dievulėli, ji mielai būtų į jas įsisiurbusi.
Atvirai kalbant, jis atrodė velniškai seksualus.
Tokia jų pokalbio pradžia ją dar labiau suerzino. Aš juk dirbu, po velnių!
– Man jos nereikia, – ryžtingai atkirto Kelė, iš paskutiniųjų bandydama neprarasti sveiko proto. – Pažįstu ją jau dešimt metų. Ji nepavojinga.
Sebastianas ištiesė jai liemenę.
– Galbūt. Bet be jos ant šio tilto neisite.
Jo balsas buvo žemas, šiek tiek gergždžiantis. Labai santūrus. Ir labai ramus. Bet skambėjo nepermaldaujamai.
Prakeikti farai!
Kelė pastebėjo, kad tarp jų įvykęs nesusipratimas sulaukė dėmesio, ir aplink vyruką, kurio net vardo nežinojo, susirinko nemažas būrys policininkų. Daugumą jų Kelė pažinojo. Dirbant tokį darbą, nereikia nė dešimties metų, kad su policininkais susiklostytų tam tikri darbo santykiai – kartais peraugantys į meilę, kai kada ir į neapykantą. Jai teko nemažai paplušėti, kad užsitarnautų jų pagarbą.
Tiesa, kai kuriems Kelė buvo tarsi rakštis jų subinėj. Nors ji žinojo, jog jie, kad ir nenoromis, ją gerbia – jai pirmajai skambindavo, kilus nesusipratimams arba prireikus patarimo, – ir tetraukia ją velniai, jei ji nusileis šiam vyriškiui.
Jei
