ant judraus naujai įrengto Fortitude Valley pėsčiųjų tako. Ši priemiesčio dalis buvo perspektyvi, ją mėgo įtakingi žmonės, bet čia dar galėjai gana pigiai išsinuomoti butą, ir ši vieta vis dar buvo mažiau patraukli nei kitos. Ją, kaip ir daugumą jos lankytojų, Kelė puikiai pažinojo, nes Džembelyno rajonas prasidėjo tuoj pat už kavinės.
Kažkoks kūtvėla, matyt, benamis ar šiaip nesėkmių prislėgtas žmogelis, prašinėjo arčiausiai gatvės sėdinčių lankytojų sušelpti maistui. Jaunas vyriškis brangiu kostiumu, už kurio stalelio buvo ir daugiau stilingai apsirengusių žmonių, nutarė išdrožti pamokslą ir ėmė garsiai šaukti ant vargšelio, kuris, žemai nulenkęs galvą, vos laikėsi ant kojų, nors kiti su pasitenkinimu jo klausėsi.
Kelė nusisuko, pasibjaurėjusi tokiu atviru beširdiškumu. Kaip jis drįsta? Ar gali kažkoks miesto stileiva suprasti, kad kai kuriuos žmones kamuoja dideli sunkumai ir kad gyvenimas labai greitai gali nueiti šuniui ant uodegos? Kokią jis turi teisę taip žiauriai smerkti tą, kurio net nepažįsta?
Jai ėmė drebėti ant kelių padėtos rankos, ir Kelė sudėjo jas vieną ant kitos. Širdis daužėsi į krūtinę it gongas, o ką tik suvalgytas maistas nusėdo skrandyje it švinas.
Džerė uždėjo ranką Kelei ant rankų.
– Ar gerai jautiesi?
Kelė pažvelgė į rūpesčio kupinas Džerės akis. Akies krašteliu pastebėjo, kad Sebastiano kaktoje atsirado raukšlė. Trumpai žvilgtelėjo į jį, bet tuoj pat nusuko žvilgsnį. Ji linktelėjo galva, tačiau ką tik matytas bjaurus reginys sukėlė prisiminimus, apie kuriuos visą dieną stengėsi negalvoti – pradedant tiltu ir baigiant mažojo Zazos balseliu – ir jai ėmė trūkti oro.
Sebastianas nustebo, kad taip staiga subjuro Kelės nuotaika. Ji perbalo, jos išraiškingų šviesių akių žvilgsnyje atsispindėjo nepakeliamas liūdesys. Tikriausiai ją nuliūdino tas arogantiškas vargetą užsipuolęs kvailys. Prisiminęs, kokia drąsi ji šiandien buvo ant tilto, Sebastianas tikėjosi, kad ji pašoks iš vietos ir nutildys tą išpuikėlį, bet ji atrodė taip, lyg tuoj nualps.
– Atleiskite, – sumurmėjo jis.
Dabar susiraukė Kelė. Ji su Džere stebėjo, kaip Sebastianas eina į kivirčo vietą.
Priėjęs prie staliuko, jis pažvelgė į užgauliotoją, kuris nesiliovė aiškinęs vargetai, kad tas privalo susirasti darbą.
– Ar jau baigėte?
Sebastianas be reikalo nerizikuodavo. Tiesą sakant, praėjusiais metais jam teko patirti itin daug pavojų. Jis nebuvo iš tų, kurie laikomi šauniais vyrukais. Muštynių pats nekeldavo ir progų joms neieškojo. Tačiau buvo dalykų, kurių negalėjo pakęsti, o šio vyriškio elgesys buvo pasibaisėtinas. Jis tikėjosi, kad po šio vakaro jam daugiau neprireiks naudotis svetima nelaime, jog įrodytų savo gerumą, ir kad prieš ką darydamas jis gerai pasvarstys.
– Aš… ar man ką sakėte? – garsiai paklausė jaunuolis. Jis nužvelgė savo draugus ir kitus lankytojus puspilnėje kavinėje, akivaizdžiai sutrikęs, kad kažkam parūpo pasibaisėtinas jo elgesys.
Puiku!
– Ar, suniekinęs kitą, kuris tikisi bent lašelio padorumo ir užuojautos, jaučiatės reikšmingesnis savo draugų akyse?
Vyrukas su trenksmu pašoko nuo kėdės, ir jos girgždesys dar labiau padidino įtampą.
– Kas jūs toks, po velnių? – paklausė jis.
Sebastianas pastebėjo, kad jaunuolis išbalo pamatęs, koks oponentas aukštas ir raumeningas. Jis pritildė balsą.
– Pilietis, kuriam rūpi.
Kelę nukrėtė drebulys, nes tylus, bet grėsmingas Sebastiano balsas nuaidėjo per visą kavinę. Jos širdis ėmė smarkiai tuksėti, o delnai, kuriais rėmėsi į stalą, suprakaitavo.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
