apie tai galėtume pasikalbėti kitoje vietoje, Nojelene? Tokiame aukštyje man tikrai nejauku.
Mergina sutiko ir lėtai ėmė eiti link jos.
– Pamaniau, kad kaip tik čia ir reikėtų paminėti jo metines. Karinis ginklas buvo didžiausias jo turtas. Maniau, kad… būtų teisinga numesti jį nuo šio tilto. Ar žinote, kad jis buvo Korėjoje?
Kelė linktelėjo galva ir ištiesusi ranką apkabino Nojelenę per pečius.
– Žinau, – sumurmėjo ji. – Apie tai galėsi man papasakoti pakeliui į policijos nuovadą.
Nojelenė pažiūrėjo į ją.
– Aš tik žiūrėjau į vandenį, paskendusi savo mintyse. – Ji susiraukė. – Tada privažiavo policija ir perspėjo, kad nešokčiau… Net nemaniau šokti. Bet kai jie baisiai rėkdami ėmė prie manęs artintis, išsigandau.
– Žinau. Nesijaudink, mes viską išsiaiškinsime. Aš tavęs nepaliksiu.
– Turiu grįžti namo, parvesti vaikus iš mokyklos.
– Žinoma. Nesijaudink, aš pasirūpinsiu, kad viskas būtų sutvarkyta kuo greičiau.
Jos priėjo prie užtvaros. Tas bevardis vyras, ištiesęs Nojelenei ranką, išvedė ją iš barikadų labirinto. Jo švelni šypsena ir ramybė stebint, kad Nojelenė nesukluptų, padarė Kelei stiprų įspūdį.
Paskui jis atsisuko į ją.
– Ačiū, – sumurmėjo ir ištiesė jai ranką.
Kelė pažvelgė jam į akis ir pasijuto svaigstanti – visiškai netinkama būsena, kai stovi ant tilto.
Po velnių, šis vyras iš tikrųjų seksualus. Jo žvilgsnis buvo atviras, lūpos švelniai šypsojosi, kūnas, palyginti su jos, buvo didelis ir platus, o balsas veikė lyg šiltas medus.
Viskas aplink pritilo, akyse ėmė lietis vaizdai, nes laikas ir judėjimas tarsi susiliejo į šią vieną jaudinančią akimirką. Jei jie sėdėtų bare, ji paimtų jį už rankos ir pasivestų į kokį tamsesnį kampą.
Bet jie ne bare. Jie buvo ant tilto – ant šito prakeikto tilto, po velnių, – apsupti šimtų policininkų. Ji nepaspaudė jam rankos.
– Nėra už ką, tai mano kasdienybė.
– Sveikas, Zakai, kaip laikaisi? – pasiteiravo Kelė, laikydama ragelį prispaustą prie ausies, nes į kitą vėrėsi auskarą.
– Ačiū, gerai, teta Kele.
Klausydamasi linksmo savo dešimtmečio sūnėno čiauškėjimo Kelė šypsojosi. Smagu buvo girdėti savo mažojo vyriškio balselį. Kai prieš porą mėnesių jis grįžo gyventi pas savo motiną, ji nebežinojo, ką reikės daryti. Nors skaudulys, kurį pajuto skrandyje, išgirdus tokį širdį draskantį sprendimą, jau buvo apmalšęs, dar visiškai neišnyko – vis dėlto globojo jį aštuonerius metus.
Jis visados jai bus jos brolio sūnus.
– Kaip šiandien sekėsi bėgti krosą?
– Buvau antras! Gaila, kad nematėte, kaip bėgau, teta Kele.
Kelei suspaudė širdį. Ji nebuvo praleidusi nė vieno mokyklos renginio nuo tada, kai jis prieš šešerius metus ėmė lankyti parengiamąją klasę. Bet ji sugebėjo pasitraukti, suteikdama Aleišai galimybę pačiai auginti savo sūnų.
– Mama sakė, kad lėkiau kaip vėjas.
Kelė stipriau sugniaužė ragelį. Jos brolis, Zako tėvas, buvo mokyklos čempionas. Kadaise jis teikė daug vilčių.
Bet viskas pakrypo bloga linkme.
– Tikiu, mažyli Zaza. – Ji nusišypsojo.
Nors jos sugalvota pravardė išsprūdo savaime, iš susijaudinimo suspurdėjo širdis. Kelė norėjo, kad jis sugrįžtų pas ją, kad ir kaip tai būtų žiauru. Troško apkabinti liesus jo petukus ir tvirtai priglausti.
Būdamas mandagus berniukas, kokį jį išauklėjo, jis pasiteiravo:
– Kaip praėjo jūsų diena, teta Kele? Ar daug buvo tokių, kuriems padėjote?
Ji šyptelėjo, nes jis kalbėjo kaip suaugusysis. Kelė žinojo, jog Zakas didžiuojasi tuo, kad ji pagelbėjo jo tėvui, nors iš tikrųjų jis dar negalėjo suprasti tikrosios įvykių reikšmės.
– Šimtai, – pajuokavo ji ir nusikvatojo, išgirdusi savo telefono ragelyje šiltą berniukišką Zako kikenimą.
Jis buvo per mažas, kad pasakotų jam apie savo dieną. Arba apie tą rytą, kai nuo to paties tilto jo tėvas nušoko prieš aštuonerius metus. Savo tėvo Zakas iš tikrųjų nepažinojo ir Kelė nenorėjo, kad jis apie Endį žinotų tik tokią tiesą.
Po kelių minučių, vos jai padėjus ragelį, lauke pasigirdo pypsėjimas. Kelė pažiūrėjo į laikrodį. Uf! Ji nespėjo persirengti, ir pietauti teks eiti pasipuošus tik tais dviem auskarais!
Kai Kelė Dankan išdygo kavinės tarpduryje tiesiai jam prieš akis, Sebastianas pamanė, kad jam vaidenasi. Tiesą sakant, nuo to ryto vis apie ją pagalvodavo, todėl dabar nelabai nustebo.
– Štai ir vėl susitikome, – sumurmėjo jis, nužvelgdamas jos seksualias kelnes su ruoželiais, gilią baltos palaidinės V formos iškirptę su atvartais ir surauktą kaktą.
– Ak, sveiki. – Kelei ėmė džiūti burna, kai atpažino, kad tai tas pats griežtas raudonplaukis nuo tilto, ir ji pasisuko į Džerę. Ką, po velnių, jis čia veikia?
Džeraldina kilstelėjo vieną antakį.
– Jūs pažįstami?
– Eee… taip, hm… Jis… Tai… – Ji mostelėjo ranka į vyrą su kirpčiais ant kaktos, kurio prisiminė ir balsą, ir žvilgsnį, bet tik ne vardą. Juk negalėjo, jam girdint, vadinti jo Ponu Nieku!
Išgirdęs jos veblenimą, Sebastianas suraukė kaktą ir šyptelėjo.
– Sebastianas, – tarė jis. – Arba Sebas. Atsiliepiu visaip.
Kelė pritariamai linktelėjo, jai palengvėjo. Tik po kurio laiko suvokė, ką išgirdo. Sebastianas?
Ohoho.
Sebastianas Volkeris?
– Sebastianas šiandien irgi buvo tapęs derybininku, – sumurmėjo ji, stengdamasi tai suvokti apdujusiomis smegenimis.
Kelė žvilgtelėjo į jį ir, pamačius įdėmų jo žvilgsnį, jai užėmė kvapą. Niekas nepasikeitė, viskas taip, kaip buvo ryte. Kažkas, kas tarp jųdviejų įvyko, ėmė augti ir plėstis, vos jį pamatė – su tais pačiais marškiniais atraitytomis rankovėmis ir dviem atsegtomis viršutinėmis sagomis.
– Ant tilto, – visiškai be reikalo pridūrė ji.
– Vaje,
