Volkeris? Pats Sebastianas Volkeris? Vienas iškiliausių ir jauniausių labiausiai pagarsėjusių psichologų šalyje? Tas, kuris parašė šių laikų biblija laikomą darbą apie potrauminio streso sutrikimus?
Kelei dar nespėjus susivokti, Džerė ėmė pasakoti, kad jis pats pasiprašė įdarbinamas vieniems metams į pirminį jų rajono psichikos sveikatos centrą. Tuo patikėti buvo dar sunkiau, negu žinia, kad tai tas pats žmogus, kurį buvo sutikusi ant tilto.
Juk tada ji kažką jam atrėžė!
Kelė atsisėdo, vis dar susiraukusi, nes jai šis tas vis dar buvo neaišku. Jautėsi kaip tikra bukagalvė.
– Vadinasi, jūs ne policininkas?
Juk iš pat ryto šitaip manė…
Galėtų būti policininkas, būtų lengviau. Tada galėtų tvarkingai užrakinti jį stalčiuke. Policijos pareigūnas. Išimti draudžiama. Ji nemiega su policininkais. Nesikeičia su jais karštais žvilgsniais, neieško jaudinančių akimirkų tylint. Jokio jos paskatinimo jie nepatyrė.
Niekada.
Policininkai buvo uždrausti objektai. Reputacija Kelei buvo svarbiausia, o policininkai, šiaip ar taip, beveik visi priklausė didelių berniukų klubui. Ir, kaip dauguma berniukų, buvo dideli pagyrūnai. Nors ir sunkiai, tą turėjo pripažinti netgi artimas jos bičiulis.
Tai, kad Sebastianas bus darbo kolega, irgi buvo pavojinga. Bet tokia mintis, deginant karštam jo žvilgsniui, truko tik akimirką.
Sebastianas papurtė galvą.
– Deja, ne. – Jis šyptelėjo. – Turiu derybų su įkaitais patirties. Policija, taip pat ir kitos organizacijos, kartais kreipiasi pagalbos. Kai kada įvairios policijos pajėgos mane samdo kaip derybininką. Mane kvietėsi dirbti ir Kvinslando policija.
Kurgi ne. Jis galėjo pasigirti ne tik tuo, kad pateikė visiškai naują požiūrį į kalinių psichoterapiją ir yra geriausias Potrauminio streso sutrikimų specialistas!
– Pranešimų gaviklis beveik niekada nenutyla.
– Tai siaubinga, – sumurmėjo Kelė ir nuleido akis, vengdama deginančio jo žvilgsnio.
Tam reikia užkirsti kelią! Ji tikrai laukė šio vakaro. Laukė, kada galės pradėti dirbti kartu, bet jo atviras žvilgsnis vėrė kiaurai, ir ji ėmė tuo abejoti.
Tai gali būti pavojinga.
Papildomų adrenalino dozių jai nereikėjo.
– Beje, – į pokalbį įsiterpė Kristoferis Martelis, taip pat dirbantis Džembelyno psichikos ligonių slaugytoju. – Sako, šį rytą sužibėjote tarp Brisbano policininkų. Manau, ši žinia netrukus pasklis žaibo greitumu net tarp didžiausių žioplių. Apie jus kalba visas miestas.
Kelė nuraudo ir nedrąsiai pažvelgė į Sebastianą. Iš jo žvilgsnio buvo galima suprasti, kad jis mato ją kiaurai, nors ir neketino žaisti pagal jos ryte primestas taisykles.
Dar daugiau – tos akys sakė, kad jam patiko tai, ką matė. Kad norėtų pamatyti daugiau. Kad lauke, šios kavinės alėjoje, yra nuošali vieta, tad kodėl, po velnių, jie čia, o ne ten, kodėl nesibučiuoja, neišsirengia, pasiuntę velniop visus draudimus ir moralės normas?
Ji nusuko žvilgsnį ir gūžtelėjo pečiais.
– Dirbdamas tokį darbą nenorom tampi maištininku.
Pokalbis tęsėsi, bet Sebastianas tik klausėsi. Naujieji jo kolegos buvo atsidavę savo darbui, savo mintis reiškė aiškiai ir ekspresyviai. Krisas, Magelė, Sintija ir Kelė dirbo slaugytojomis. Džerė ir Donalda buvo socialinės darbuotojos. Rosas buvo teisininkas, o Rodnis dirbo priėmimo skyriuje.
Buvo akivaizdu, kad jie jau kurį laiką dirbo kartu, todėl galėjo juoktis ir mokėjo ne tik klausytis, bet ir išklausyti. Bet svarbiausia buvo tai, kad jie mėgo ir gerbė vienas kitą, ir Sebastianas laukė, kada galės pradėti dirbti ir kartu su jais spręsti bendruomenei kilusias psichikos ligų problemas.
Nesvarbu, kad tik laikinai.
Tai tikrai bus labai sveikintinas žingsnis. Kaip tik tai, ko tikėjosi po sumaišties ir įtampos, kasdien tvyrodavusios paskutinėje jo tarnybos vietoje. Šito jam reikėjo, prieš vėl imantis privačios praktikos ir grįžtant į tikrą pasaulį.
Jam patiko, kad garsus jo vardas nė vienam nesukėlė pagarbios baimės ir kad jis lengvai įsiliejo į pokalbį.
Tik ne Kelė.
Ji buvo išsiblaškiusi.
Ir tai trikdė.
Kelės žvilgsnis vis nuslysdavo jo pusėn, o jis negalėjo nepastebėti jos krūtų apvalumų po plona palaidinuke, kurią ji vis perbraukdavo savo švelniais pirštais, stabtelėdama šiek tiek virš liemenėlės.
Trikdė ir tai, kaip ji kalbėjo ir šypsojosi, juokaudama su savo draugais. Jų klausėsi palenkusi galvą ir nesąmoningai žaisdama su sidabrinio pakabučio grandinėle. O kai imdavo juoktis… Jos juokas buvo skambus ir gilus, regis, sklido nuo pat kojų pirštų galų. Juokdamasi prisimerkdavo ir atmesdavo galvą apnuogindama kaklą.
Kiti lankytojai, išgirdę jos juoką, atsisukdavo ir imdavo šypsotis.
Kartais jų žvilgsniai susitikdavo, bet labai greitai ir vėl išsiskirdavo, trumpai blykstelėdami lyg tolimi švyturiai. Tačiau per tą trumpą akimirką abu pasijusdavo taip, tarsi kavinėje jie būtų vieni, ir Sebastianas bergždžiai stengėsi prisiminti, ar kada nors šitaip jautėsi būdamas su kitomis moterimis.
Tiesą sakant, tam suvokti jam prireikė nemažai pastangų. Įtampa lėtai, bet nenumaldomai didėjo, ją jautė visais raumenimis, iki pat nervų galų.
Jis norėjo paskubinti įvykius ir kuo greičiau pasiekti tikslą, nes tvirtai žinojo, kad kada nors ją vis tiek pabučiuos.
Bet įvykiai klostėsi ne taip sparčiai.
Antras skyrius
Artinantis vakarui Kelė pastebėjo, kad Sebastianas darėsi vis tylesnis, jo žvilgsniai – vis ryžtingesni, ir tarp jų atsirado keistas, bet nuolatinis vis didėjančios įtampos laukas. Artėjo audra.
Baisi ir grėsminga audra.
Ji ir džiaugėsi, ir bijojo. Žinojo, kad reikėtų atsistoti ir išeiti, kol dar gali, bet neturėjo jėgų.
Kai Džerė pasiūlė pabaigti didžiulės picos likučius, Kelė nesugebėjo įveikti savo porcijos, o kai visi drauge pakilo eiti, pasijuto visiškai bejėgė.
Sebastianas nustebęs kilstelėjo antakius.
– O kava?
– Užmušk, kaip noriu, bent puodelio, – iškart sutiko Džerė.
– Ir aš mielai išgerčiau, – sumurmėjo Kelė.
Reikėjo atsisakyti. Ji tai suprato. Bet labai knietėjo nubraukti neklusnią plaukų sruogą jam nuo kaktos, ir tas troškimas
