žavėdamasis pripažino jis, toliau sukiodamas ją nuostabioje žvakių apšviestoje salėje. Ši užsispyrėlė nesupranta, kad šitaip flirtuodama su vyru, kurio pasiūlymą ištekėti pernai paniekinamai atmetė, žaidžia su ugnimi.
Ji nenorėdama nusileisti išsitiesė, ir putlios šviesios krūtys šiltai prigludo prie Darijaus krūtinės.
– Aš nemeluoju, jūsų malonybe.
Virš tingių jausmingų mėlynų akių kilstelėjo antakiai.
– Įrodykite.
Išgirdusi raginimą ji išpūtė akis.
– Ką norėjote tuo pasakyti?
Darijui žvelgiant į ją primerktomis akimis rodėsi, kad juodu vieninteliai žmonės salėje. Ore tvyrojo lūkestis, ir hercogas pastebėjo, kad Arabelos skruostai išblyško, o tose maištingose rudose akyse atsirado abejonė.
– Tiesiog raginu jus patvirtinti savo žodžius, Arabela, – tyliai pakartojo jis.
– Aš… Bet… Kaip man tai padaryti, jūsų malonybe?
Jis sutramdė šypseną.
– Tėra vienintelis būdas moteriai įrodyti, kad yra… patyrusi kūniškuose dalykuose, ar ne?
Arabela negalėdama patikėti spitrėjo į Darijų Vinterį. Nejaugi jis rimtai nori, kad ji?.. Ar tikisi, kad ji?..
Taip, tikrai!
Arabela jo ketinimus perprato iš kilstelėto antakio. Sodriai mėlynų akių. Ciniško vypsnio tose tobulose lūpose.
Karlaino hercogas Darijus Vinteris atvirai kvietė ją su juo pasimėgauti kūniškais malonumais!
Arabelai suspurdėjo širdis vien pagalvojus, kaip šito vyro stiprus nuogas kūnas glaustųsi prie josios, kaip ji regėtų plačius pečius, galingą krūtinę ir pilvą, tvirtas šlaunis ir nuogą…
– Patikėkite, pone, nė negalvočiau suartėti su prastai pagarsėjusiu Darijumi Vinteriu, – įžeidžiai iškošė Arabela.
Jis iš aukšto pažvelgė į ją.
– Tikrai? – šaltai paklausė.
Ji linktelėjo.
– Jūs tikrai esate palaidūnas, kaip žmonės ir šneka. Palaidūnas ir pašlemėkas. Vyras, kuris vedė iš išskaičiavimo ir praėjus vos mėnesiui įtartinai tapo našliu.
– Įtartinai? – Jo balsas buvo apgaulingai ir pavojingai tylus.
– Na, savo laimei, – atsainiai pasitaisė Arabela. – Juk galėjote pasilikti paveldėtojos pinigus ir su ja nevargti. Kitaip tariant, pone, su tokiu vyru jokia padori moteris, nei žmona, nei meilužė, neturėtų susidėti, nors tapęs Karlaino hercogu praturtėjote ir įgijote pagarbos!
Arabela akimirksniu suprato, kad įžeisdama šį vyrą padarė kvailystę, nes jo sodriai mėlynos akys pavojingai prisimerkė, o veidas sustingo iš nepasitenkinimo. Darijus nuožmiai sukando dantis ir ryžtingai sučiaupė lūpas. Tai perspėjo, kad jo pyktis šaltas ir gilus.
Arabela nugurkė seiles.
– Tikriausiai per daug prišnekėjau…
– Tik tikriausiai? – grėsliai iškošė Darijus.
Ji tikrai per daug prikalbėjo. Gerokai per daug ir dar ne tam žmogui. Arabela neabejojo, kad tai hercogas ją išprovokavo. Tačiau žinojo, kad nederėjo jam pasiduoti. Ji matė griežtose mėlynose jo akyse spindintį atpildo pažadą…
– Man regis, verčiau eikime kur nors… nuošaliau, kad galėtume vienumoje pratęsti šį pokalbį, – suurzgė Darijus, tvirtai suėmė Arabelą už alkūnės ir patraukė iš šokių aikštelės, tempdamas ją per žmonių spūstį.
– Nevalia, kad mudu išvystų iš salės išeinančius drauge, – varžydamasi sušnypštė Arabela, vildamasi, kad bet kurią akimirką pasirodys kuris nors brolis ir paklaus, ką jie ketina daryti.
Darijus eidamas nė nestabtelėjo ir nukreipė į ją šaltas, negailestingas akis.
– Maniau, jog apšviestaisiais tūkstantis aštuoni šimtai septynioliktaisiais metais jums tokie dalykai nerūpi!
Arabela pajuto, kaip nukaito skruostai, kai jis jos pačios žodžius atsuko prieš ją.
– Patikėkite manimi, jūsų malonybe, man tai nė kiek nerūpi, bet mano broliai tikriausiai… nepasikuklintų išsakyti savo nuomonės.
Jis paniekinamai perkreipė lūpas.
– Sebastianas kartu su nuotaka prieš kelias minutes dingo, Vanagas ir Lučianas, regis, taip pat nemato nieko kito, išskyrus savo žmonas.
Dar kartą paskubomis apsidairiusi salėje Arabela suprato, kad brolių tikrai nėra. Kaip visada! Nuo to laiko, kai ji pernai debiutavo visuomenėje, broliai gniuždė ją globėjišku elgesiu, o dabar, kai reikėjo jų įsikišimo, visi nežinia kur dingo kartu su savo žmonomis. Net teta Hamond, Arabelos palydovė šiuos dvejus metus, nematė, kaip ją išvesdina iš salės, nes stovėjo kitapus kambario įsitraukusi į pokalbį su keliais giminaičiais.
– Kaip sakiau, – patenkintas nutęsė Darijus, – manau, bus kur kas geriau, jei susirasime nuošalesnę vietą, kur galėtume tęsti šį… pokalbį.
Iš ryžtingo balso Arabela suprato, kad Karlaino hercogas mažiausiai galvoja apie pokalbį.
Darijus išėjo iš salės, tempdamas Arabelą per dar vieną erdviame vestibiulyje plepančių ir besijuokiančių žmonių spūstį, tačiau ieškodamas kambario, kur su šia aštrialiežuve panele galėtų pabūti vienas, pastebėjo jos gražiose rudose akyse žybsintį žvilgsnį. Darijus žinojo – tose akyse, kuriose dabar blyksėjo pyktis, taip pat lengvai galėjo žibėti ir juokas.
Bendraujant su juo kol kas taip nebuvo…
Per pastaruosius aštuoniolika mėnesių juodu su Arabela Sent Kler vis susitikdavo viename ar kitame aukštuomenės renginyje. Ši ugninga panelytė su negarbinguoju lordu Darijumi Vinteriu visuomet bendraudavo iš aukšto kaip tikra Sent Kler, jei apskritai teikdavosi jį pastebėti. Dažniausiai ji jo nepaisydavo.
Arabelos ką tik išsakyti įžeidimai buvo taiklūs ir įrodė, kad, nors ji dėjosi jo nepastebinti, vis dėlto klausėsi aukštuomenėje plintančių skandalingų paskalų.
Metas – jau seniai metas – jai parodyti, kad tapęs Karlaino hercogu jis nepakęs tokio atsainaus elgesio!
Vestuvių pokylio triukšmas ir karštis išblėso, o Darijus nepaleisdamas Arabelos alkūnės ryžtingai žygiavo koridoriumi galinės namo dalies link.
– Kas čia? – laisvąja ranka jis mostelėjo į duris kairėje.
– Man regis, tai patalynės spinta. Lorde Vin… jūsų malonybe, – skubiai pasitaisė ji, klupinėdama jam įkandin, – tai tikrai nepadoru…
– Čia? – Darijus
